Black Bottom šokio kilmė tikrai yra afrikietiška. Visi šaltiniai teigia, jog šokis buvo gerai žinomas tarp juodaodžių, gyvenusių Pietinėse Amerikos valstijose, dar gerokai prieš pasirodant Original Black Bottom Dance dainai 1919 metais. Remiantis šokėjo Rubberlegs prisiminimais “šokis yra senas kaip kalvos ir buvo šokamas visuose pietinėse valstijose. Iš kur tai žinau? Atsimenu, kaip jį šokau dar 1915 metais.“ Labai panašus šokis su daugybe variacijų buvo dažna ankstyvųjų palapinių pasirodymų (ang. tent shows), o vėliau – minstrel šou, kurių artistai buvo vien juodaodžiai, dalimi, neretai ir finaliniu pasirodymu. 

Teatralizuotas vodevilis, pavadinimu Dinah 1924 metais pristatė Black Bottom šokį Niujorko publikai.  Baltaodė šokėja Ann Pennington sušoko savo pasirodymą ir nuo to laiko buvo laikoma viena žymiausių šio šokio stiliaus atstovių. Kompozitorius Jelly Roll Morton parašė dainą Black Bottom Stomp, kurios pavadinimas siejasi su Detroito mieste buvusiu Black Bottom rajonu. Daugiausia juodaodžių gyvenamas rajonas Detroite, Mičigano valstijoje, šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo dešimtmečio pradžioje buvo nugriautas pertvarkymui ir pakeistas Lafajete parko gyvenamuoju rajonu ir greitkeliu. Šis rajonas buvo laikomas “juodaodžių meka”, kurioje galėjai surasti ligoninę, kirpyklą, vaistinę, kepyklas, mokyklą tik juodaodžiams. Iš pietų valstijų patraukę afroamerikiečiai Detroite ieškojo darbo ir geresnio pragyvenimo lygio. Laikui bėgant šis rajonas tapo sausakimšu. Neretai manoma, jog rajono pavadinimas kilo nuo jame gyvenusių juodaodžių rasės, tačiau tikroji pavadinimo kilmė siekia 1800 metus, kai būtent toje Detroito vietoje buvo didžiulė plantacija ir joje buvęs labai derlingas, juodas dirvožemis. Black Bottom išvertus pažodžiui, jis reiškia juodas dugnas/žemė. Todėl net ir vėliau džiazo šokį pavadinus šiuo vardu, buvo kalbama, jog judesiai turi atspindėti jausmą, kai trauki kojas iš dirvožemio ir bandai nusikratyti žemes. 

1927 metais Roseland pobūvių salėje, Niujorke buvo surengtas Black Bottom maratonas. Nuo 1928 metų šis šokis tapo tokiu populiaru, jog pralenkė ir čarlstoną. Black Bottom tapo nacionaliniu šokio pamišimu. Įdomu tai, jog po daugybės metų kai kurie džiazo šokiai atgimė naujam gyvenimui. Deja, Black Bottom liko tik inspiracija kitų šokių žingsneliams.   

Black Bottom šokis padėjo vystytis džiazo šokiams tuo, jog jam nebuvo būtina pora. O laikui bėgant Black Bottom tapo solo judėjimu, kai jį šokdavo dažniausiai moterys, taip išreikšdamos norą išlaisvėti bei rodydamos savo moterišką veržlumą. Tiesa, negalima teigti, kad šio šokio nešoko vien vyrai ar poros pasilinksminimų metu. 

Visai neseniai Netflix pasirodė filmas apie dainininkę Ma Rainey, kuri sukūrė dainą Black Bottom. Pačiame filme galima susipažinti su tuo laikotarpiu vyravusia nuotaika, moterų laisvės siekiu ir muzikos bei judesio galia. Netflix sukūrė ir filmą lydinčia dokumentiką, kurioje kalbama apie to laikmečio subtilybes.