Pradžioje buvo
Džiazas skirtas šokiams
SOLO JAZZ
Džiazo šokis – tai individuali išraiška per meistrystę ir bendruomenės galią. Tai kolektyvinis šokis, kurio pagrindas – bendruomeniškumas, tačiau kiekvienas gali būti savimi, leisti kūnui judėti taip, kaip jis to nori, transformuoti savo emocijas ir jausmus į fizinę išraišką. Mes vienas kitą papildome stebėdami, reaguodami, prisijungdami, palaikydami ir atkartodami judesius. Mes dalinamės savo emocijomis ir leidžiame joms skleistis. Mes jungiami tos pačios patirties, norime rasti būdą unikaliai, bet vieningai egzistuoti ir autentiškai gyventi. Kūnas – išraiška gyventi, o džiazo muzika – ritmas ir jausmas, kuriame širdys išlaisvėja.
Šiais laikais dažnai sutinkamas „solo džiazo“ terminas. Toks terminas nusistovėjo šokių mokyklose ir festivaliuose, norint pabrėžti, jog žmonės šoks individualiai. Bet ar tikrai džiazo šokis yra individualus ir ar kada nors jis buvo solo, o ne bendruomenės šokis? Tam, kad suprastumėm džiazo šokį turime nusileisti į jo kilmės šaknis.
Džiazo muzika ir šokis gimsta Šiaurės Amerikoje, bet didžiąja dalimi jo pagrindą sudaro afrikietiška kultūra. Vienas žymiausių Afrikos meno istorikų Robert Farris Thompson teigė, jog „Afrika pristato kitokią meno istoriją, šokančio meno istoriją“. Afrikos istorijoje ne tiek svarbu skulptūrose esančių žmonių anatomija, kiek kūno judesio atkūrimas. Knygoje „Afrikos ritmai ir Afrikietiškas jautrumas“ (African Rhythm and African Sensibility) jos autorius John Miller Chernoff teigia, jog „Afrika neieško ritualų savo kasdienybėje, bet ritualizuoja patį gyvenimą“. Europietiškoje kultūroje matome ganėtinai ryškią atskirtį tarp muzikos ir šokio, o taip pat muzikos ir šokio atskyrimą nuo socialinių renginių ir švenčių. Tuo tarpu Afrikos šalių kultūroje muzika ir šokis vienas kitą papildo ir eina išvien. Bendruomenių susitikimai dažnai neapsieina be judesio ir dainos. Judėjimas ir balsas Afrikos šalių kultūroje yra kūne esančios savasties išraiška.
Afrikoje yra 54 šalys ir daugiau nei 3000 skirtingų etninių grupių. Kalbėdami apie Afrikos šalių šokių bruožus, turime nepamiršti, kad tai – tik tam tikri bendrumai, jungiantys didžiąją dalį šių grupių. Visgi toks gausus etninių grupių skaičius sunkiai apibrėžiamas keliais specifiniais bruožais. Apžvelkime labiausiai pastebimas Afrikos šalių šokių tendencijas:
- Perkusinio atlikimo koncepcijos dominavimas – visi judesiai ir garsai tampa „būgnais“
- Kūne atsirandantys skirtingi ritmai vienu metu
- Šokimas atskirai, t.y. nesusikabinus rankomis
- Šauksmas ir atsakymas (ang. call and response)
- Šokio potekstė, pvz.: pajuoka, istorija
- Keliai, alkūnės ir kiti sąnariai būna lankstūs
- Klubų gebėjimas judėti laisvai ir didele amplitude
- „Geras šokėjas tarsi be kaulų“ – lankstumas, minkštumas ir pan.
- „Lengvos pėdos“ – atrodo, kad judesys atliekamas vikriai ir be didelių pastangų
- Betarpiškas jausmas tarp muzikos ir šokio, garso ir judesio
Šie bruožai yra neatsiejami nuo džiazo šokių, gimusių vergovės laikais.
Į šiaurės Ameriką atgebanti afrikiečiai, iš kurių vergvaldžiai atėmė laisvę, turėjo bene vienintelį būdą išlikti savimi – šokti ir kiek įmanoma labiau neužmiršti bei perduoti ateinančioms kartoms savo etninių grupių savitumą ir unikalumą. Vergų pasakojimai liudija, jog Šiaurės Amerikoje vergais tapę afrikiečiai išlaikė stilių ir savęs pa(si)rodymo svarbumą. Nors gyvendavo vargingai, jie susitaupydami pinigų nusipirkdavo geriausius kostiumus ar sukneles ir juos dėvėdavo vakarėliuose ar sekmadienio veiklose (aut. sekmadienis kai kuriose vergų plantacijose būdavo laisvadienis). Išvaizda jiems buvo beveik tiek pat svarbi kaip ir pati kūno išraiška. Šis fenomenas išliko ir pasibaigus vergovei. Afroamerikiečiai artistai – muzikantai, dainininkai ar šokėjai – visi vadovavosi panašia logika, kurią puikiai apibūdino pianistas Willie Smith: „Tu turėjai būti elegantiškas savo apsirengimo stiliumi, maniera, kuria prisiliesdavai prie pianino ir savo idėjų originalumu… šiandien mes tai vadiname šou, o anksčiau tai vadindavome laikysena“.
Džiazo šokių juodaodžiai niekada nesimokė pamokose – jų akademijos buvo šokių salės, namų vakarėliai, bendruomenių klubai ir gatvės. Afroamerikiečių socialiniai (ang. vernacular) šokiai labai dažnai asocijuojami su energingu ritmu. Atkeliavę iš ritmu grįstų kultūrų, juodaodžiai amerikiečiai išvystė unikalų gebėjimą improvizuoti ir transformuoti ritmus ir tuo pat metu būti stipriai įsišakniję pagrindiniame muzikoje skambančiame ritme.
Džiazo šokyje „originalumas ir individualumas yra ne tik žavūs, bet laukiami rezultatai. Tačiau kūrybiškumas turi nuolat balansuoti tarp artisto ir publikos supratimo – kas yra gerai. Esmė yra prisidėti prie tradicijos ir jos vystymo, nenukrypstant į lankas.“ (Jacqui Malone, Steppin on the Blues). Kitaip tariant, šokėjo tikslas yra atsidurti rato viduryje ir atskleisti kitą požiūrio kampą apie stovinčių rate žmonių svarbiausias ir brangiausias vertybes.
Džiazo šokėjai – labai platus spektras žmonių, šokusių nuo džiazo muzikos stiliaus atsiradimo pradžios. Kadangi džiazo šokis visada buvo socialus ir šokamas beveik visur, akivaizdu, kad visų šokėjų nebuvo įmanoma nufilmuoti. Visgi iki šių dienų turime išlikusių šokėjų video, tokių kaip: Dorothy Dandridge, Marie Bryant, Mable Lee, Pepsi Bethel, Florence Hill, Bessie Dudley, Dawn Hampton, Josephine Baker, All Mins, Leon James ir t.t. Sąrašas galėtų būti tęsiamas dar ilgai.
Taip pat svarbu paminėti, jog šiuolaikinėje šokių bendruomenėje dažna mintis, jog išlikusiuose vaizdo šaltiniuose matome tiesioginę prieš šimtą metų dominavusių socialinių šokių atvirutę. Visgi taip manyti būtų netikslu. Išlikę vaizdo įrašai ir juose matomi artistai yra tik labai maža dalis džiazo šokėjų, o šokiai ir jų judesiai dažnai cenzūruoti, išvalyti ir persismelkę tų laikų segregacijos, nelygybės jausmu. Galima rasti vos keletą istorijų, kuriose senieji džiazo šokėjai dalinasi, jog galėjo judėti taip, kaip jie norėjo, dainuoti nerasistines dainas ir perteikti žinutę, kuri jų orumo nežeidė. Veikiau įrašuose matome mažą dalį šokėjų, kurie sugebėjo išlaviruoti tarp daugybės priešinančių faktorių: rasismo, baltosios privilegijos, šou biznio noro pasipelnyti pasinaudojant jų talentais ir pan.
Kai kalbame apie džiazo šokėjus svarbu prisiminti kontekstą, kuriame atsiranda pirmieji šaltiniai: vaizdo įrašai, laikraščių iškarpos, šokių maratonų nuotraukos ir pan. Didžioji dalis vaizdo įrašų, kuriuos galime pasiekti šiais laikais yra filmų ar pasirodymų ištraukos. Reikia suprasti, jog patekimas į vaizdo įrašą buvo didelė dovana, tačiau labai stipriai cenzūruojama ir priklausydavo nuo filmo kūrėjų nuomonių, nusistatymų ir visuomenės pozicijos. Patekimas į laikraščius ar maratono nuotraukas taip pat yra geriausių ir labiausiai matomų šokėjų paveikslas. Visgi džiazo šokiai gimę tarp žmonių, dažniausiai būdavo žymiai paprastesni ir lengviau atliekami, tokie, kuriuos galėdavo šokti beveik visi.
Džiazo šokis gimęs prieš daugiau nei šimtmetį dar ir dabar yra budinantis kūnus ir širdis. Tegu pažinta jo kilmės istorija išjudina ir mus pačius šokti. Šokti džiazą!
INSPIRED MEETINGS – džiazo šokių istorijos įkvėpti šokėjų susitikimai, kuriuose gimė choreografijos, paremtos džiazo eros dvasia. Negalime sakyti, jog šie video reprezentuoja prieš šimtmetį gyvavusius šokius, nes žinoti kaip buvo šokami liaudies šokiai yra praktiškai neįmanoma. Išlikę video įrašai ar filmų ištraukos iš dalies supažindina su judesiu ir jo stilistika, tačiau jokiu būdu nepristato šokio pilnai. Šie įkvėpti šokio susitikimai yra būdas mokytis, gilintis ir gerbti kultūrą, iš kurios gimė pasaulyje paplitusi džiazo šokių dvasia. Tegu tai būna įkvėpimas kitiems pažinti šią kultūrą.
Solo Jazz šokio įkvėpti šokėja – Eglė Stasiulytė
