NUO
~1895
ANIMAL DANCES
Džiazo šokių istorijoje neeilinis ir kupinas intrigų reiškinys yra Animal (vert. gyvūnų) šokiai. Tai ragtime eros suklestėjimo šokiai, kurie yra neatskiriami nuo šio muzikos žanro. Įdomu, jog pavadinimas ganėtinai tiesmukai apibūdina šokius kaip gyvuliškus. Šiaurės Amerikos kolonistų suformuotas požiūris apie juodaodžius kaip mažiau suvokiančius, mažiau išsilavinusius, žemesnės „kastos“ žmones padarė tiesioginę įtaką šiems šokiams būti tituluotiems kaip prastiems, purviniems, stokojantiems vidinės ir išorinės prabangos. Neretai visoje džiazo šokių istorijoje juodaodžių kultūrinis indėlis iškart buvo laikomas kaip prastas ir nevertas pagarbos. Mažai tuometinė privilegijuotoji amerikiečių dalis suprato, kad būtent jų laikoma „negarbinga ir stačiokiška“ juodaodžių kultūra padės pagrindą autentiškiems amerikiečių šokiams ir muzikai – džiazui.
Išlikusiuose vaizdo įrašuose, kuriuose matomi Animal šokiai (pvz.: Turkey Trot, Grizzly Bear, Bunny hop ar Racoon), sunku suvokti kodėl tuometinės visuomenės reakcija buvo tokia radikali – “šokis darko sielą ir žlugdo moralę”. Iš pirmo žvilgsnio judesiai neatrodo nei įspūdingai laisvi, nei pompastiškai išradingi. Norint suprasti šį fenomeną, turime suvokti kokiame kontekste gimsta šių šokių laisvė.
Kolonizavę Šiaurės Ameriką britai ir prancūzai su savimi atsivežė savąją kultūrą. Etiketas, elgesio normos ir pobūviai, kupini šokių, reiškė ne tiek galantiškumą, kiek užimamą poziciją visuomenėje. Studijuojant detalias etiketo knygas žmonės išmokdavo deramo elgesio, šokių žingsnelių ar manevrų ir taip tapdavo privilegijuotos visuomenės dalimi.
Beieškanties antros gyvenimo pusės, šokis buvo bendravimo forma, padedanti užmegzti pažintis. Kai pobūviuose buvo paskelbiamas šokis, visi, jį mokantys, susirinkdavo salės viduryje ir atlikdavo numerį, kurį vienodai šokdavo visuose pobūviuose. Jei visgi žmogus šokti nemokėdavo, tai buvo laikoma prastu etiketu ir gerų manierų stoka. Kitaip tariant – šokis turėjo tvirtas taisykles, o jų laikymąsis buvo šlovinamas ir būtinas, trokštant būti pripažintu visuomenėje.
XVIII a. Amerikoje šokti tapo populiaru dvejais būdais. Pirmuoju, didelė žmonių grupė judėdavo taip, jog šokis primindavo formacijas ir brėžinius, struktūruotą judėjimą erdvėje (pvz.: kadrilis). Antrasis – porinis šokis, kuriame visos poros judėdavo ratu prieš laikrodžio rodyklę, tačiau poros viduje rotuodavosi pagal laikrodžio rodyklę (pvz.: valsas, mazurka). Įdomu tai, jog šiais būdais šokant neegzistavo vedimo ir sekimo rolės (vert. lead and follow). Šokti galėjai išmokti vienas iš knygų. Viena iš esminių šokio transformacijos dalių – vedimo ir sekimo rolių atsiradimas. Rolės žmonėms, šokantiems ratu, leido patiems pasirinkti kaip jie atliks šokį: kartu su kitais šokėjais judės ratu, šoks vietoj ar pasitrauks į rato centrą arba šokių aikštelės kampą. Tai revoliucinga idėja šokyje, kuri sukūrė platformą gimti ir evoliucionuoti šokio stiliams. Ne išimtis yra ir Animal šokiai. Tad kodėl šokyje atsirado rolės?
Šiaurės Amerikoje žmonės pradėjo keltis į didesnius miestus, vis daugiau žmonių pradėjo kurti savo verslus, praturtėjo, todėl vidurinioji klasė tapo ženkliai gausenė. To pasekmė – vis mažiau žmonių galėjo skirti laiko skaityti ir studijuoti etiketo knygas, išmokti šokio žingsnelių. Vis dėl to, etiketo knygos egzistavo, tačiau jos tapo žymiai paprastesnės, žemiškesnės, aptariančios vis bendresnius klausimus, o šokių žingsneliai pamažu išnyko iš šių knygų turinio. Šokiai būdavo aprašomi atskirose – šokių – knygose, tačiau vis mažiau ir mažiau žmonių į jas įsigilindavo ir studijuodavo. Besilinksminančių amerikiečių skaičiui pobūviuose išaugus, atsirado nauja rolė – žmogus, kuris šokių aikštelėje visiems ten esantiems garsiai tardavo judesius ar kombinacijas, taip palengvindamas šokėjų judėjimą. Tai jokiu būdu nėra nauja rolė afrikiečių kultūroje, kuri jau nuo seno turi gilias tradicijas, paremtas šokimu rate ir vedliu, kuris inicijuoja judesius.
Kadangi vis daugiau žmonių lankydavosi pobūviuose, tačiau mokėjo vis mažiau šokių žingsnelių – natūralu, jog atsirado vedimo ir sekimo opcija, kuri palengvino šokį, neversdama išmokti visų žingsnelių ir variacijų bei formacijų, tačiau padovanodama laisvę kurti ir judėti taip kaip norisi.
Kalbėdami apie Animal šokius turime suprasti kitą labai svarbų aspektą tuometinėje visuomenėje – moters vaidmuo. Šokiai Šiaurės Amerikoje simbolizavo pasilinksminimus, tačiau tokius, kurie turi aiškias ribas: šokama ratu, judesiai yra ganėtinai paprasti, elegancija ir gracija yra šlovinama, o kūnai juda santūriai, nutolę vienas nuo kito. Jau kuris laikas visuomenėje brendo klausimas: nejau moteris gali būti tik graži, nuomonės dažnai nereiškianti namų šeimininkė? Ar gali moteris išreikšti save lygiai taip pat kaip ir vyrai, nebūdama dėl to pasmerkta? Nenuostabu, kad visuomenė, kurioje brendo šie klausimai, nejučia šiuos klausimus perkėlė į šokių erdvę. Nuo dabar moterys norėjo judėti laisviau, būti nepriklausomos, galėti pačios pasikviesti džentelmenus šokti, o kai kurios ir tapti profesionaliomis šokėjomis ar šokių mokytojomis. Negalima pamiršti fakto, jog net ir moterų drabužiai ir mados būtent šiame Animal šokio atsiradimo laike labai pasikeitė. Nuo korsetų, varžančių ne tik judesį, bet ir kvėpavimą, moterys pradėjo rengtis laisvesniais, nebeįliemenuotais drabužiais, suknelės trumpėjo ir tapo labiau šelmiškos. Štai tada Šiaurės Amerikos visuomenėje kilo naujas terminas – naujoji moteris.
Animal šokiai tapo laisvės išraiška, kurioje vyrai galėjo savo šokių partnerę laikyti už juosmens, prisiliesti žymiai arčiau nei buvo įprasta ir ploti rankomis. Vyrai galėjo šokti už moters nugaros ir darydami šuoliukus kartu su moterimi judėti į priekį. Tai tik keletas pavyzdžių, kurie atskleidžia, jog tuometinis animal šokis laužė nusistovėjusias kūno taisykles, ribas ir judesio vizualumą. Tačiau ši naujovė patiko ne visiems.
Konservatyvioji visuomenės dalis pradėjo nerimauti, jog “naujosios moterys” praras savo moralę, degraduos ir taps pasibjaurėtinos. Būtent dėl šių baimių, visuomenė, ypač pasiturinčioji, dažnai europietiškoji, pradėjo visai būdais stabdyti moterų išsilaisvinimą, kuris labai stipriai atsispindėjo socialiniuose šokiuose. Be viso šito, buvo baiminamasi, jog Animal šokio metu, nėra įmanoma sukontroliuoti kūnų lietimosi, erotizmo ir laisvės tarp vyro ir moters. Tai sukėlė skandalus visuomenėje, kuri pradėjo nerimauti, jog sugrius šeima ir šeimos židiniai, kuriuos iki tol beveik visada kurdavo namuose liekančios, nuo vyrų priklausančios moterys. Pasak istoriko Marshalls Stearns vienas labiausiai paplitusių, keitęsis daugybę kartų ir skirtingai šoktas kiekviename mieste buvo Turkey Trot šokis. Jo pirmasis paminėjimas rastas dainoje Pas ma la (1895), kurioje šokėjai buvo kviečiami vykti į pasaulio mugę ir jį šokti. Dėl šio šokio viena moteris gavo 50 dienų areštinėje, o 15 moterų buvo atleistos iš žinomo laikraščio redakcijos, kai buvo pastebėtos šokiančios Turkey Trot.
Šiuo laikotarpiu baltaodžiai šokėjai ir šokių mokytojai neneigė afroamerikiečių indėlio gimstant šiam šokiui, bet jį „išsivalė“ palikdami tai, kas gali patikti ir būti prieinama baltaodžiams. Ne paslaptis, jog afroamerikiečių šokiuose apstu nuolat judančio liemens, o sąnariai yra „laisvi ir minkšti“. Taip šokti europiečiams buvo sudėtinga, todėl baltaodžiai būdami priviligijuoti (t.y turėdami prieigas prie pobūvių salių ir šokių mokyklų) šiuos šokius persidarė sau. Jie nutolo nuo afrikietiškos improvizacijos tradicijos ir judesio lengvumo, o vietoj to sukūrė taisykles: kaip ir kas turi būti atlikta, jog šokis būtų tinkamas. Bene vieni garsiausių tokių taisyklių kūrėjų buvo Irene ir Vernon Castle. Sukūrę mokyklą ir parašę knygą, jie aktyviai eskalavo idėją, kad Animal šokiai, šokami laisvai ir minkštai yra bjaurūs, nerangūs ir nemadingi. Tai tik vienas iš įrodymų kaip stipriai tarp žmonių gimę ir susiformavę šokiai, kuriems dažnai gyvybę suteikdavo afroamerikiečių kultūra, buvo valomi ir struktūruojami, taip visiškai paneigiant afroamerikietiškos kultūros autorystę.
Būtina paminėti faktą, jog šie šokiai gimė Šiaurės Amerikoje, kurioje susitiko afrikietiška ir europietiška kultūros. Tikriausiai sunku būtų vienareikšmiškai sakyti, jog Animal šokiai yra tiktai afroamerikiečių kultūros paveldas. Juolab neteisinga būtų šiuos šokius priskirti europiečių kultūrai. Kai kas šiuos šokius traktuoja kaip europietiškų šokių afrikietišką versiją, kiti – afrikietiškų šokių europietišką versiją.
Gaila, jog dažnai juodaodžiai šokio pionieriai nėra pastebėti ar minimi kalbant apie šiuos šokius. Išlikusiuose video ar archyvinėse nuotraukose dažniausiai vaizduojami baltaodžiai. Tad tebūna tai vieta pokalbiui ir diskusijai kaip atiduodama pagarba ir kreditai šokio pionieriams nepaisant jų rasės, tautybės ar visuomenės pozicijos.
Animal šokių pavadinimai:
Turkey Trot, Grizzly Bear, Kangaroo Dip, Pigeon Wing, Chicken Wing, Fishtail, Fish Bone, Camel Walk, Snake Hips, Mosquito Dance, Buzzard Loop, Racoon, Monkey Glide, Possum Trot, Bull Frog Hop, Buzz, Scratchin’ the Gravel ir kiti.
INSPIRED MEETINGS – džiazo šokių istorijos įkvėpti šokėjų susitikimai, kuriuose gimė choreografijos, paremtos džiazo eros dvasia. Negalime sakyti, jog šie video reprezentuoja prieš šimtmetį gyvavusius šokius, nes žinoti kaip buvo šokami liaudies šokiai yra praktiškai neįmanoma. Išlikę video įrašai ar filmų ištraukos iš dalies supažindina su judesiu ir jo stilistika, tačiau jokiu būdu nepristato šokio pilnai. Šie įkvėpti šokio susitikimai yra būdas mokytis, gilintis ir gerbti kultūrą, iš kurios gimė pasaulyje paplitusi džiazo šokių dvasia. Tegu tai būna įkvėpimas kitiems pažinti šią kultūrą.
Turkey Trot šokio įkvėpti šokėjai – Andrew Hsi ir Eglė Stasiulytė
