APIE
1915
BALBOA
Balboa tai šokis, praturtintas subtilumu ir elegancija.
Kiekvienas naujas šokio stilius gimsta susidūrus ekonominėm, kultūrinėm ir socialinėm aplinkybėms tam tikroje vietovėje. Ne išimtis ir BALBOA šokis. Tiek pavadinimas, tiek judėjimo būdas, tiek tradicijos, išlikusios iki šių dienų, buvo padiktuotos tuometinių žmonių įpročių ir poreikių. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Daugelio šaltinių sutarimu Balboa šokis susiformavo Kalifornijos valstijoje, Orindžo apygardoje (ang. Orange County). Kodėl būtent ten? Nuo 1900 metų kilo kalbos, jog Balboa pusiasalis ir jo pajūrys turi didelį rekreacinės zonos potencialą, o 1905 metais Vašingtonas davė leidimą statyti ir prižiūrėti pastatų kompleksą – valčių namelį, pirtį, vasarnamį su persirengimo kambariais ir 64 metrų vandens fasadu. Šis pastatų kompleksas buvo pavadintas Balboa paviljonu. Pastatas iki šiol yra žinomas dėl savo ilgos nuožulnaus stogo linijos ir puošnaus Viktorijos laikų kupolo viršūnėje. 1968 metais paviljonas buvo pripažintas Kalifornijos valstijos istoriniu orientyru. Paviljonas taip pat įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietų registrą, o tai yra didžiausia garbė JAV, kurią gali gauti istorinis pastatas.
Statybų metu paviljoną buvo galima pasiekti tik laivu arba klampiu smėlio keliu. Šio medinio Viktorijos laikų pastato statyba buvo visiškai baigta 1906 m. liepos 1 d., kuri buvo suderinta su po trijų dienų atidaroma Ramiojo vandenyno viešojo transporto linija. Negana to, vos per dešimt dienų greituoju būdu buvo pastatytas „Balboa“ viešbutis, tam, jog sutaptų su transporto linijos ir paviljono atidarymu. Kai 1906 m. liepos 4 d. buvo atidaryta viešojo transporto linija, beveik tūkstantis paplūdimio lankytojų atkeliavo į Balboa pusiasalį, norėdami mėgautis paplūdimiu, paviljonu ir prieplauka. Staiga iš tuščios, nederlingos smėlio nerijos, anksčiau vadintos „pelkės“ žeme, pusiasalis tapo prieinama vasaros atostogų vieta. Čia žmonės pradėjo pirkti nekilnojamąjį turtą. Netoliese išdygo kuklių paplūdimio namelių kvartalas. Rangovų „Newport Investment Company“ planas – 15 000 dolerių (aut. USA dolerių) investicija į paviljoną – pasiteisino. Vieno šaltinio teigimu, investicijas jie atgavo pardavę sklypus per pirmuosius paviljono atidarymo metus. Vėliau tais pačiais metais buvo pradėta Balboa keltų paslauga, sujungusi Balboa pusiasalį su Corona del Mar vietove.
Čia žmonės šoko ir linksminosi kasdien. Tai buvo vasaros atostogų ir poilsio vieta. Pasak džiazo šokių istoriko Peter Loggins, Balboa šoko daugiausiai vyresni, laiko atvykti iki Balboa Pavilijoną turintys žmonės. Tuo tarpu jaunuoliai šokių sales mieliau rinkdavosi Los Andželo mieste ir ten šokdavo judresnius, veržlesnius, daugiau erdvės užimamčius šokius, kuriuos aptarsime kiek vėliau.
Pavilione buvo pradėjusi veikti kirpykla ir keleriems metams buvo atidarytas paštas. Originalaus pastato antrame aukšte buvo didelė 2450 kvadratinių metrų posėdžių salė, pirmame – paprasta pirtis, kurioje buvo įrengtos persirengimo kabinos: žmonės ten persirengdavo į „maudymosi kostiumėlius“. Paviliojone vykdavo kasmetiniai liepos 4-osios maudymosi kostiumėlių grožio paradai, kurie sutraukdavo daugybę žmonių. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje maudymosi kostiumėlių nuoma buvo klestintis verslas. Taip pat populiari buvo valčių nuoma ir pažintinės ekskursijos. Paviljonas ir šiandien siūlo šias dvi veiklas. Net iki šių dienų išlikusi maudymosi kostiumėlių tradicija vis dar yra kai kurių vasarinių Balboa šokio festivalių dalis.
1923 m. paviljonas buvo pertvarkytas, todėl jis tapo tinkamesnis šokiams. Nuo 1930-ųjų prasidėjus bigbendo erai, savaitgaliais paviljone galėjai klausytis Count Basie, Benny Goodman ir Tommy Dorsey. Darbo dienomis čia reguliariai grodavo Phil Harris ir jo grupė. Įėjimas į šokius buvo nemokamas, tačiau poros, kurios norėjo šokti virve apjuostoje šokių aikštelėje, turėjo susimokėti už privilegiją šokti. Keliose vietose paviljone buvo galima įsigyti bilietus (aut. vienas bilietas – vienas nikelis). Kiekvieną kartą, kai šokėjų pora žengdavo į šokių aikštelę, jie turėdavo susimokėti t.y. atiduoti bilietą prie virvės stovinčiam darbuotojui, tuomet jie būdavo įleidžiami. Pasibaigus muzikiniam kūriniui, “įėjimai” t.y. virvės būdavo pakeliamos, visi šokėjai išleidžiami ir šokių aikštelė tapdavo tuščia. Tuomet virvės būdavo nuleidžiamos atgal ir šokėjai, norintys šokti kitą kūrinį, susimokėdavo su kitu bilietu. Dėl struktūrinio pastato silpnumo tais laikais „jitterbug“ (aut. Break away ir swing out) buvo uždraustas, nes bijota, jog smarkus šokių siautulys gali padaryti neatitaisomos žalos pastato konstrukcijai.
Dėl šokių populiarumo Paviljone už kelių kvartalų 1928 metais buvo pastatytas daug didesnis Rendez-vous Ballroom pastatas – dviejų aukštų šokių salė, apimanti pusę kvartalo. 3650 kvadratinių metrų šokių aikštelėje, kurioje telpa daugiau nei 1 500 porų, buvo galima rasti iki 4000 šokančių žmonių. Ten grojo dauguma garsiausių to meto grupių, įskaitant Bob Crosby, Tommy Dorsey, Woody Herman, Lionel Hampton, Benny Goodman, Nat King Cole, Bing Crosby ir kt. 1938 m. žurnalas “Look Magazine” pavadino šokių salę „Queen of Swing“ (vert. Svingo karaliene).
Netoliese pakrantėje atidarius didesnę šokių salę, kuri pritraukė garsias grupes ir didesnę šokių minią, Paviljono šokių era sumažėjo. Nepaisant to, Paviljono savininkai vis dar rengė šokių maratonus, norėdami pritraukti depresijos eros minias.
Tuometinėje visuomenėje Balboa turėjo ir kitus pavadinimus: Balboa Hop, Balboa Shuffle. Tai tiesiogiai susiję su šokių salių taisyklėmis. Salių savininkai, norėdami sutalpinti kiek įmanoma daugiau žmonių, šokėjams uždraudė keliauti t.y. judėti salėje šokiu žingsniu, ir šokti atvirose pozicijose (ang. break away). Nors tuometinėje visuomenėje fokstroto šokis – nuolatinis judėjimas erdvėje – buvo plačiai paplitęs, tačiau šių ir šalia esančių šokių salių šokėjai buvo priversti šokti vietoje. Dėl šios priežasties dalis šokėjų pradėjo “shuffl’inti” (liet. vilkti kojas).
Įdomus faktas, jog ne tik Balboa pusiasalyje, bet ir kituose didžiuosiuose JAV miestuose, dėl stiprėjančio žmonių noro šokti, šokių salės būdavo sausakimšos. Deja tai neapsėjo be pasėkmių. Tiek Čikagos, tiek kitų didžiųjų miestų šokių salėse (pvz.: Cocoanut Grove) kilo dideli gaisrai, pražudydami minias žmonių. Po šių incidentų, atsirado priešgaisriniai saugos įstatymai, nebeleidžiantys renginiuose turėti per daug lankytojų.
Šaltinių teigimu, Balboa šokyje vienas iš labiausiai paplitusių ritmų buvo bum bum bum hop. Jei šis šokis būdavo šokamas greitu tempu (aut. 300 bpm), dažnai supanašėdavo su tuomet jau populiarėjačiu Shag šokiu. Taip pat buvo paplitusi ir labiau rafinuota, sklandesnė Balboa versija, šokama lėtesniu (aut. 100 bpm) tempu, kuri leisdavo šokėjams naudoti sudėtingesnes, įmantresnes kojų variacijas/kombinacijas.
Balboa šokiui pakanka nedidelės erdvės šokių aikštelėje. Jį sudaro du skirtingi žingsneliai – step (liet. žingsnis) ir hold (liet. pauzė). Įprastai jie atliekami aštuonių skaičių grupėse (ang. eight count), kurias sudaro du kartus pasikartojantys keturių žingsnių ritminiai junginiai, pvz.:
step step step hold – step step step hold
arba
step step hold step – step step hold step.
Balboa šokio menas – subtili komunikacija tarp dviejų šokėjų, kuri paremta judėjimo ryšiu, kūno svorio perkėlimu/keliavimu, kuris dažnai nėra matomas plika akimi. Dėl šios priežasties, Balboa šokis dažnai vadinamas šokėjų, o ne publikos šokiu. Balboa yra atliekamas uždaroje pozicijoje, susiglaudus partnerių krūtinėms, paremtas miklių kojų judesiais. Gimęs apie 1915 m., paplitęs apie 1920-tuosius, neabejotinai susiformavo tuomet populiarių šokių: fokstroto, animal dance, porinio čarlstono,- akivaizdoje. Kad išgautų tinkamą „palinkusį“ ryšį Balboa šokėjos dažnai šoka su aukštakulniais, tačiau tai gali būti klaidingai interpretuojama. Šokėja vis dar stovi ant savo kojų, tačiau korpusu yra palinkusi į partnerį. Tokiu būdu tarp partnerių atsiranda ryšys, paremtas lietimusi krūtinėmis ir erdve kojų žingsneliams.
Anksčiau minėti jaunuoliai, kurie mieliau rinkdavosi pasilinksiminus mieste, nei Balboa pusiasalyje, šoko kitus šokius. Nuo riaumojančių dvidešimtųjų (ang. roaring twenties) visoje šalyje buvo plačiai paplitęs porinis čarlstonas ir Black Bottom šokis. Los Andžele ir gretimuose miestuose jaunuoliai šoko šiuos du šokių stilius kartu juos jundami su įvairiais įmantriais judesiais ar mažiau populiariais šokių stiliais. Prasidėjus svingo erai pasikeitė populiarios muzikos skambesys ir jos ritmas. Kartu su muzika keitėsi ir tuometiniai šokiai, jų stilius ir groove (liet. harmoningas judėjimas, mėgaujantis šokiu, muzika ir savimi). Išgirdę svingo garsus, jaunuoliai jau žinomus čarlestono judesius pradėjo atlikti svinguodami. Taip gimė Los Andželo / L.A. svingas. Viena iš garsiausių L.A. svingo grupių buvo RAY RAND SWINGERS. Jų įkūrėjas buvo italas Ray Randazzle, kuris, pamatęs puikiai šokančius jaunuolius, subūrė šokių kolektyvą.
Bal-svingo termino atsiradimui didelę reikšmę turėjo garsus to laikmečio šokėjas Maxie Dorf (1921-2000). Pasak Dwight Lupardis, gilinantis į Balboa šokio istoriją, oldtimers (liet. šokio senbūviai, neretai šokio stilių suformavę žmonės), dalindamiesi savo prisiminimais naudodavo du šokių stilių terminus, kurie buvo populiarūs tuometinėje vakarų pakrantėje – Balboa ir Svingas. Svingas kitaip nei rytų pakrantėje buvo kitas šokio stilius nei Lindyhopo protėvis. Vakarų pakrantės svingas buvo panašus į L.A. svingą, šokamą skandžiai, su daug sukinių, tiesia laikysena. Pasak Balboa istoriko, šnekantis su Maxie Dorf tapdavo neaišku ką jis vadinadavo kokiu šokiu. Legendinis šokėjas buvo laikomas labai talentingu vakarų pakrantės svingo šokėju, kuris variavo daugybę šokio stilių, tarp jų ir Balboa. Maxie Dorf šokdamas svingą, pridėdavo Balboa elementų, taip iš esmės padėjęs pagrindą Bal-svingo atsiradimui. Šis terminas buvo sugalvotas Dwight Lupardis apie 1983/1984 metais. Svingo eroje Bal-Svingas laikraščių straipsniuose iš pradžių buvo žinomas kaip svingas, o kartais Randy Svingas.
Dwight Lupardis, Balboa šokio istorikas, kalbėdamasis su oldtimers priėjo išvadą, kad nei vienas iš jų negalėjo parodyti basic (vert. pagrindinio) Balboa žingsnelio. Sutartinai visi istoriko kalbinti oldtimers minėjo, jog išmoko šio šokio stebėdami kitus šokėjus. Šokių vakare jie stebėdavo vienas kito žingsnius. Grįžę namo, įsijungdavo radiją, kuriame skambėdavo džiazas, ir, įsikibę į šaldytuvo rėmą, praktikuodavosi ką tik pamatytus kitų šokėjų žingsnelius. Negana to, šokio senbūviai dalinosi, kad pagal tai kaip žmonės šoko Balboa, buvo galima nuspėti kuriais metais ir kokią mokyklą jie baigė.
Po Bal-Svingo termino atsiradimo tikrasis Balboa šokis pradėtas vadinti Pure Bal/Pure Balboa.
INSPIRED MEETINGS – džiazo šokių istorijos įkvėpti šokėjų susitikimai, kuriuose gimė choreografijos, paremtos džiazo eros dvasia. Negalime sakyti, jog šie video reprezentuoja prieš šimtmetį gyvavusius šokius, nes žinoti kaip buvo šokami liaudies šokiai yra praktiškai neįmanoma. Išlikę video įrašai ar filmų ištraukos iš dalies supažindina su judesiu ir jo stilistika, tačiau jokiu būdu nepristato šokio pilnai. Šie įkvėpti šokio susitikimai yra būdas mokytis, gilintis ir gerbti kultūrą, iš kurios gimė pasaulyje paplitusi džiazo šokių dvasia. Tegu tai būna įkvėpimas kitiems pažinti šią kultūrą.
Charleston šokio įkvėpti šokėjai – Gytautas Janulevičius ir Eglė Stasiulytė
