DAR PRIEŠ
1861
CAKE WALK
Kalbant apie džiazo šokių istoriją, pirmasis ir didelę reikšmę tolimesnių šokių vystymuisi turėjęs šokis – Cake walk (liet. torto ėjimas). Šis šokis gimė dar prieš Šiaurės Amerikos pilietinį karą (aut. Š.Amerikos pilietinis karas 1861–1865 metai), todėl pelnytai gali būti vadinamas džiazo šokių protėviu. Jis prisidėjo prie Amerikos kultūros formavimosi ir atkreipė dėmesį į afroamerikiečių gebėjimus bei talentus. Afroamerikiečiai jį šokdami galėjo pasirodyti scenoje, užkariauti publikos širdis. Cake walk atsiradimą lėmė dviejų visiškai skirtingų kultūrų – afrikietiškos ir europietiškos – susimaišymas, kai vergai afrikiečiai stebėjo ir parodijavo baltuosius vergvaldžius, jų europietiškus pobūvių šokius. Cake walk yra promenados stiliaus šokis, tiesiogiai įkvėptas specifinio europietiško porinio šokio – Didžiojo Maršo. Tačiau vergai šokėjai drąsiai ir kartais beveik neatpažįstamai interpretuodavo didžiojo maršo judesius, pridėdami savų sukinių, aukštų kojų mostų, kojų vilkimus, virpinimus ir kitus judesius, būdingus afrikietiškiems šokiams. Cake walk yra tikrai afroamerikietiškas produktas, paskanintas kūrybiškumu, išradingumu, sutinkamas vėlesniuose afroamerkiečių šokiuose ir muzikoje.
Cake walk buvo daugiau nei europietiškų šokių imitacija, nes kartu vergai jį šokdami galėjo išjuokti savo šeimininkus ir visus vergvaldžius. Aplinkoje, kurioje į bet kokį nepaklusnumą buvo reaguojama žiaurumu, Cake walk šokis buvo ne torto gabalas (aut. prizas; en. piece of cake), o drąsus pasipriešinimo demonstravimas, net jei vergvaldžiai dažnai to ir nesuprasdavo. Cake walk buvo rodomas konkursuose, kuriuos vertindavo plantacijų savininkai, net nesuvokdavę, kad iš jų tyčiojamasi, o žaismingą pašaipą dažnai suprasdavę kaip keistą europietiškų šokių interpretaciją. Jei kartais šis šokis ir buvo suprantamas kaip pašaipa, vergvaldžiai sugebėdavo savo mintyse atmesti tokios satyros grėsmę, laikydami tai paprastu spektakliu, kuris egzistavo jų malonumui. Vieno buvusio vergo atsiminimuose (aut. pavardė, deja, nežinoma) minima, jog “kartais baltaodžiai tai pastebėdavo, bet atrodė, kad jiems patiko; turbūt manė, kad geriau šokti mes negalime”. Taip pat yra teigiama, jog net ir pašaipas supratę vergvaldžiai rinkdavosi tikėti, kad jų atneštas tortas ir nugalėtojo išrinkimas jiems suteikė galią prieš pavergtuosius. Pasak Stoddard “tai matyt yra pirmasis šokių bumas Amerkijos istorijoje, kurio pagrindą sudarė juodaodžių kultūra ir judesys”.
Kaip Cake walk buvo šokamas? Šokėjai, apsirengę geriausiais drabužiais, parodijuodavo baltojo pietų elito manieras ir šokius. Šokis prasidėdavo nuo vedlio, kuris parodydavo, kuria kryptimi turės judėti dalyviai, tuomet visos poros kaip įmanydamos stengdavosi praeiti pro savo vergvaldžius geriausiu šokio žingsneliu. Šiame poriniame šokyje, šokėjai stovėdavo vienas prie kito šonu, susikibę į parankes, atsilošę ir kilnodami kojas kaip įmanoma aukščiau bei įmantriau. Vyrai paprastai būdavo apsirengę frakais, turėdavo aukštas skrybėles, lazdeles ir ryšėdavo varlytę. Moterys vilkėdavo ilgas sukneles, aukštakulnius batus ir dažnai turėdavo skėtį nuo saulės. Po visų dalyvių parado, vergvaldys skelbdavo nugalėtoją, kuris gaudavo puikiai dekoruotą tortą.
Būtent nuo dovanojomo prizo ir kilo šio šokio pavadinimas – Cake walk arba Piece of Cake (aut. torto gabalėlis), vartojamas iki šių dienų, bei terminas “easy like piece of cake” (aut. lengvas kaip torto gabalėlis), daugiausiai paplitęs Amerikoje. Taip pat nuo šokio atsiradimo, šokių terminologijoje atsirado žodis “easy” (aut. lengvas), vartojamas apibūdinti lengvai atrodančius ir it be pastangų judančius šokėjus. Visai tikėtina, kad dėl to ir šiandien mes irgi sakome šokantiems – kaip lengvai tu šoki. Galbūt šio šokio parodyti sklandūs ir grakštūs šokio žingsneliai galėjo nulemti šnekamojoje kalboje atsiradusį posakį apie tai, kas lengvai pasiekiama – tortas.
Vėliau, XIX amžiuje, Cake walk šokis tapo minstrel pasirodymų dalimi. Minstrel šou (dar vadinamas minstrelsy) – amerikietiška rasistinė pramogų forma, sukurta XIX amžiaus pradžioje. Kiekvieno šou programą sudarydavo komikai, pramoginiai numeriai, šokiai ir muzikos pasirodymai, kuriuose buvo vaizduojami būtent iš Afrikos kilę žmonės. Pasirodymuose juodaodžių vaidmenį dažniausiai vaidindavo baltaodžiai, išsidažę veidus juodai. Ironiška tai, jog baltaodžiai artistai parodijuodavo juodaodžius Cake walk šokėjus, kurie parodijuodavo baltaodžius. Toks nesusipratimas arba taiklus juokas iš savęs, pavertė šį šokį Minstrel šou kulminacija, kurioje šį šokį šokdavo jau nebe du šokėjai, bet dažniausiai šokėjų grupė. Nuo 1890 metų, Cake walk šokis buvo vienas pirmųjų šokių, kuriame buvo galima sukurti naujus ir nematytus judesius.
Su laiku Minstrel šou prarandant savo populiarumą, Amerikoje naująja šou programa tapo Vodevilis – pramoginis pasirodymas, kuriame galėjai išvysti burleską, komikus, šokius ir dainas, akrobatus ir įvairiausius netikėtus pasirodymus. Kitaip nei Mistrel šou, Vodeviliai jau nebeparodijavo juodaodžių. Tuo metu buvo dviejų tipų pasirodymai: baltaodžių, kuriuose artistai būdavo baltieji, ir juodaodžių vodeviliai, kur artistai buvo juodaodžiai. Juodaodžiai Bert Williams ir George Walker, dar kitaip vadinti Williams and Walker, buvo vieni žymiausių ir geriausiai žinomų Cake walk artistų XIX a. pabaigoje. Cake walk tapo šokio bumu Manhetene, o Williams ir Walker – šokio meistrais ir baltųjų mokytojais Niujorke. Jie taip pat Cake walk šokį iš žemo, tik liaudies šokio atvedė į tarptautinį lygį, visų vertą pripažinimo. 1903 metais po savo šou Londone, jie buvo pakviesti pasirodyti Bekingemo rūmuose karališkajai šeimai. Ada Overton, George Walker žmona, sukūrusi daugumą dueto – Williams ir Walker – choreografijų, buvo viena pirmųjų juodaodžių artisčių, kurios asmeniniai pasirodymai taip sužavėdavo žiūrovus ir pavergdavo jų širdis, ir viena pirmųjų, kurios žingsnius dar ilgai kartojo geriausios visų laikų artistės. Tom Flecher teigia, jog “joje galėjai matyti Florence Mills ir Josephine Baker”.
Cake walk šokis savo gyvavimo metu įnešė didelį indėlį į visos Amerikos šokių istoriją. Jo populiarumą galima palyginti su Charlstono šokiu dvidešimtaisiais ar Lindyhopu trisdešimtaisiais. Cake walk šokiui tapus jau visos šalies šokiu, buvo pradėti rengti masiniai šio šokio konkursai ir Madison Square Garden Niujorke tapo namais nacionaliniams šokio čempionatams. Cake walk konkursuose poros buvo vertinamos pagal stilių, laiką ir atlikimą. Konkurso nugalėtojai įprastai gaudavo pasiūlymus pasirodyti su savo numeriu vodevilyje. Beveik visos poros pabaigdavo šokio pasirodymus kojų metimu aukštyn, taip duoklę atiduodami šokio pagrindiniam žingsneliui.
Tom Flecher savo “One Hundred Years of the Negro in Show Business” knygoje rašo:
“Madison Square Garden konkursas visada buvo sausakimšas. Prieš konkursą maždaug apie 150 dainininkų ir šokėjų atlikdavo šou programą. Po pasirodymo konkurso teisėjai – sportininkai ir atletai, žymūs brokeriai, – užimdavo vietas. Walter F. Craig ir jo 50 muzikantų orkestras buvo atsakingas už konkurso muziką. Kai prasidėdavo čempionatas, pirmiausia pasirodydavo majoras su savo lazda, kuris atlikdavo parodomąją konkurso programą ir grįždavo atgal prie teisėjų. Tuomet uždangai pakilus pasirodydavo apie 50 ar 60 porų šokinėdami ir atlikdami geriausius savo judesius”.
Visi šokiai labai artimai yra susiję su tuo metu vyravusia populiaria muzika. Neretai šokis įkvepia muziką evoliucionuoti ir įgauti naujų garsų ar sąskambių. Ne išimtis ir Cake walk šokio sinkopuotas ritmas. Šis rimtas tiesogiai padėjo susiformuoti dešimtmečius populiaria tapusiai ragtimo muzikai. Kadangi šokis tapo Amerikoje didele mada, muzikantai grodavo šokantiems artistams, taip perimdami jų ritmą. „Leiskite man pamatyti, kaip šokate ragtimo šokį, pasukite į kairę ir šokite Cake walk“, – skamba žodžiai 1906 m. Scotto Joplino dainoje „The Ragtime Dance“.
INSPIRED MEETINGS – džiazo šokių istorijos įkvėpti šokėjų susitikimai, kuriuose gimė choreografijos, paremtos džiazo eros dvasia. Negalime sakyti, jog šie video reprezentuoja prieš šimtmetį gyvavusius šokius, nes žinoti kaip buvo šokami liaudies šokiai yra praktiškai neįmanoma. Išlikę video įrašai ar filmų ištraukos iš dalies supažindina su judesiu ir jo stilistika, tačiau jokiu būdu nepristato šokio pilnai. Šie įkvėpti šokio susitikimai yra būdas mokytis, gilintis ir gerbti kultūrą, iš kurios gimė pasaulyje paplitusi džiazo šokių dvasia. Tegu tai būna įkvėpimas kitiems pažinti šią kultūrą.
Cakewalk šokio įkvėpti šokėjai – Andrew Hsi ir Eglė Stasiulytė
