APIE
1923
CHARLESTON
Vienas iš labiausiai žinomų džiazo šokių – čarlstonas – visame pasaulyje išgarsėjo beveik prieš šimtmetį ir išliko kaip nerūpestingų riaumojančių dvidešimtųjų (ang. roaring twenties) įkūnijimas. Žvilgtelkime į jo atsiradimo ir vystymosi etapus bei jį suformavusias detales. Kas gi tas čarlstonas?
Trumpai tariant, čarlstono šokio fenomenas buvo įvairių kultūrinių jėgų, kilusių iš Afrikos ir Europos, produktas, sudygęs Čarlstono mieste ir sužydėjęs Harleme XX a. 20-ųjų pradžioje. Jis gimė miesto juodaodžių bendruomenėje ir greitai buvo mėgdžiojamas baltųjų artistų, kurie pristatė jį platesnei Niujorko ir viso pasaulio publikai.
Čarlstono šokis kilęs iš Afrikos. Jam būdingas tom-tom ritmas, apibūdinamas kaip mostas (ang. wing) Buck and Wings (aut. spyrio ir mosto) šokyje, tik šokėjas žingsniuoja į priekį ir atgal, o ne į šoną. Dažniausiai tai daroma be muzikinio akompanimento ir plojant rankomis į antrą-ketvirtą taktą. Teigiama, kad jį į Niujorką atvežė juodaodžiai, anksčiau gyvenę Čarlstone, Pietų Karolinos valstijoje. Manoma, kad šį šokį pirmą kartą sušoko juodaodžiai žinomi kaip geechee (aut. Geechee, dar kitaip vadinami Gullah. Jie buvo afroamerikiečiai, gyvenę Amerikos rytinėje pakrantėje Lowcountry regione, apimančiame žemyninę bei jūrinę dalį).
Kodėl būtent Čarlstono miestas?
Iš Kongo atplukdyti vergai į Čarlstoną su savimi atgabeno ir savo šokį – Juba.Tai tapo afroamerikietišku plantacijų šokiu, kurį vergai atlikdavo savo susitikimų metu. Vergams nebuvo leidžiama turėti jokių ritminių instrumentų, nes buvo bijoma, jog būgnų pagalba bus perduodami slapti kodai ir susitarimai, kurie galėjo žadėti maištą. Vėliau, XIX amžiaus viduryje, buvo pridėta muzika ir žodžiai, vyko vieši šokio pasirodymai. Jo populiarinimas galėjo netiesiogiai turėti įtakos šiuolaikinio stepo šokio raidai. Žymiausias Juba šokėjas buvo Williamas Henry Lane arba Pattin Juba, vienas pirmųjų juodaodžių atlikėjų JAV. Šis šokis, be abejo, prisidėjo prie čarlstono šokio gimimo. Kaip jis atrodė? Pliaukšėjimas rankomis, kojomis ir kūnu sukurdavo sudėtingus, greitus ritmus, kurie ir buvo šokio pagrindas.
1891 metais gruodžio mėnesį gerbiamas Daniel J. Jenkins įkūrė Našlaičių pagalbos draugiją (ang. Orphan Aid Society), kuri turėjo padėti nepasiturintiems juodaodžiams vaikams, gyvenantiems žemutinėse Čarlstono miesto dalyse. 1895 metais įkurta Jon L. Dart mokykla aptarnavo juodaodžius vaikus šiaurinėje miesto pusėje. Ponas Jenkins dirbo dienos mokykloje su berniukais ir mergaitėms bei našlaičių prieglaudoje, kurioje buvo apgyvendinti skurdžiausiai gyvenantys vaikai. Norėdama surinkti pinigų šioms labdaros institucijoms, našlaičių pagalbos draugija nedelsdama sumanė išnaudoti vieną vertingiausių talentų miesto juodaodžių bendruomenėje: muziką. Draugija prašė aukoti muzikos instrumentų ir įdarbino kai kuriuos jaunus suaugusius juodaodžius muzikantus, kurie mokytų mokyklos vaikus groti. Dešimtojo dešimtmečio viduryje Jenkinso našlaičių prieglauda, turėjo daugiau nei tuziną jaunų berniukų, kurie galėjo groti populiarių dainų ir šokių melodijas. Daugelis rašytojų Jenkins Orphanage Band apibūdino kaip „džiazo lopšį“ Čarlstone, tačiau afroamerikiečių grupių muzikos šaknys šiame mieste siekia beveik du šimtmečius.
Beveik pusę amžiaus kiekvienais metais grupė iš Meino į Majamį keliaudavo geležinkeliu, garlaiviu ir autobusu su suaugusiais palydovais. Žiemos mėnesiais jie keliaudavo po pietų miestus, o kiekvieną vasarą vykdavo į šiaurę. XX a. 2-ajame dešimtmetyje tuo pačiu metu buvo jau keturios Jenkins Orphanage grupės, o kurį laiką gyvavo ir merginų grupė. Bendruomenėse, kuriose gyvena daug juodaodžių, grupės grodavo uždarose renginiuose ir linksmindavo minias piknikuose ar vakarėliuose. Tačiau dauguma jų pasirodymų vyko gatvių kampuose ir ant šaligatvių, kur jie rinko pinigus iš praeinančių pėsčiųjų.
Išlikę aprašymai, nuotraukos ir asmeniniai prisiminimai rodo, kad šokis buvo neatsiejama Jenkins Orphanage grupės dalis. Stovintys muzikantai būdavo per daug užsiėmę grojimu, jog galėtų šokti, tačiau esantis grupės lyderis (aut. dirigentas) dažnai būdavo pasirodymo žvaigždė. Mažiausias ir galbūt jauniausias trupės narys ar nariai – būdami per jauni groti kokiu nors instrumentu – dažniausiai stovėdavo prieš grupę, šokdami ir mojuodami rankomis pagal muziką. Neva „diriguodami“ spektakliui jie surengdavo tikrą šou, kad linksmintų publiką. Jaunų „dirigentų” įmantrūs judesiai ir naujoviškumas buvo pagrindinis grupės lėšų rinkimo sėkmės elementas.
Žinoma, kad šios muzikinės grupės turų metu Niujorkas ir Harlem rajonas visada būdavo vienas iš reguliarių sustojimų. Vienas iš spėjimų yra kad čarlstono šokis atkeliavo į Niujorką per šios muzikos grupės pasirodymus.
Kita versija yra jog, čarlstono šokio fenomeno atsiradimas Niujorke XX a. 20-ųjų pradžioje buvo tiesioginis didelio gyventojų skaičiaus pasikeitimo, dabar žinomo kaip „didžioji migracija“, rezultatas. Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje milijonai afroamerikiečių paliko savo namus įvairiose pietų valstijose ir patraukė į šiaurę, ieškodami ekonominių galimybių ir geresnių pilietinių teisių. Šis judėjimas prasidėjo po vergijos pabaigos paskelbimo 1865 m. ir šiek tiek išaugo amžių sandūroje, kai įstatymai, kurie buvo priimti pietų valstijose, iš esmės pablogino ir taip prastą ne baltaodžių gyvenimo kokybę. Srautas, judantis į šiaurę, per Pirmąjį pasaulinį karą labai padidėjo ir išliko augantis kelis dešimtmečius. Istorikai bandydami susisteminti šį reiškinį padarė išvadą, jog nuo 1910 iki 1970 m. daugiau nei šeši milijonai juodaodžių amerikiečių persikėlė iš daugiausiai žemės ūkiu besiverčiančių pietinių valstijų į pramoninę šiaurę. Dėl didžiosios migracijos Niujorkas ir ypatingai Harlem rajonas tapo juodaodžių kultūros katilu ir daugybės šokių gimimo ar išpopuliarėjimo vieta. Ne išimtis ir čarlstono šokis. Jis išpopuliarėjo Niujorke, vodeviliuose kaip sceninis pasirodymas, o vėliau kaip liaudies pasilinksminimo šokis. 1920-aisiais energingi džiazo šokiai buvo atitrūkimas nuo praeities, reakcija į pasikeitusį pasaulį. Pirmasis pasaulinis karas iš pamatų sujudino visuomenės saugumo jausmą, atnešdamas siaubingų aukų, pasikeitusių politinių sistemų ir naujai mechanizuotą amžių. 1920-ųjų hedonizmas iš dalies buvo reakcija į tiek daug praradimų ir sielvarto. Rašytoja Barbara Cartland, po savo tėvo žūties kare, dalinosi: „Negalėjau pakęsti ašarų ir liūdesio, kuris apgaubė mano vaikystę po mano tėvo mirties… Aš tiesiog norėjau šokti”.
„Čarlstonas“ reiškiantis ir dainą, ir šokį, yra puikus Didžiosios migracijos kultūrinio poveikio pavyzdys. James P. Johnson, kurio užkrečianti ir originali „Čarlstono“ melodija žinoma visame pasaulyje, vėliau sakė, kad jos savitą sinkopuotą ritmą pasiskolino iš Pietų Karolinoje gyvenusių juodaodžių, kurie persikėlė į Niujorką. Kiekvienas, susipažinęs su Gullah-Geechee religinėmis tradicijomis, atpažins šį ritmą kaip neatskiriamą Lowcountry šauksmą (ang. shout) dalį. Dirbdamas pianistu naktiniame klube, kuriame lankėsi buvę čarlstoniečiai, Johnson improvizavo grodamas pianinu, kad atitiktų jų išskirtinį pėdų ritmą ir rankų plojimus. 1923 metais J.P.Johnson daina „Charleston” buvo atlikta brodvėjaus vodevilyje – Running Wild (aut. bėgantis laukiniškumas). Naujai atsiradę džiazo šokiai tapdavo visuomenėje gerai žinomais tuomet, kai apie juos būdavo sukurta daina. Minėtame vodevilyje buvo atlikta ne tik naujai sukurta daina, bet ir visas pasirodymas, kurio pagrindą sudarė čarlstono šokio choreografija. Po šio vodevilio ne ilgai trukus – čarlstonas tapo visos šalies būdu pasilinksminti.
Turime prisiminti, jog prieš čarlstonui tampant dvidešimtųjų šokio bumu, socialiniai arba kitaip tariant liaudies pasilinksiminimo šokiai buvo ragtimo šokiai. Visi jie turėjo panašią šokėjų laikyseną ir judėjimą salėje. Nors čarlstonas tapo labai populiariu, jis niekuomet netapo pagrindiniu pobūvių salių šokiu. Fokstrotas ir visi vieno žingsnelio (ang. one time step) šokiai nuo savo populiarumo pradžios liko visiems puikiai pažįstami šokiai, kuriuos šokti galėjo kiekvienas. Čarlstonas buvo nuostabus būdas išsilaisvinti, net ir šokių aikštelėje. Ne be reikalo dvidešimtieji metai vadinami riaumojančiais/laukiniais.
Kalbant apie čarlstoną iškart prieš akis iškyla merginos – flappers. Flappers buvo jaunų vakarietiškų moterų karta XX a. 2-ajame dešimtmetyje, kurios dėvėjo trumpus sijonus (tuo metu sijonai iki kelių buvo laikomi trumpais), kirpo trumpai plaukus, klausėsi džiazo ir puikavosi savo panieka to laikmečio priimtinoms normoms. Flappers buvo laikomos įžūliomis, nes ant jų veidų matydavosi per daug makiažo, jos vartojo alkoholį, rūkė viešose vietose, vairavo automobilius, seksą laikė savaime suprantamu, kasdienišku dalyku ir kitaip pažeidinėjo socialines ir seksualines normas. Prasidėjusi prohibicija (aut. alkoholio vartojimo uždraudimas) paskatino nelegalių slaptų barų – speakeasy – atsiradimą. Žmonės norėjo nusimesti visus vargus, todėl šokis savyje talpina veržlumą, drąsą, spontaniškumą ir išlaisvinantį beprotybės jausmą.
Nuo cake walk šokio laikų Amerikoje prasidėjo masiniai šokių konkursai. Čarlstonui tapus visos šalies mėgstamiausiu šokiu, dvidešimtaisiais pradėti rengti konkursai būtent šiam šokiui. Pirmasis visos šalies mastu čarsltono konkursas įvyko 1926 metais Čikagoje. Šis konkursas turėjo du etapus. Pirmasis regioninis: šiaurės, rytų, pietų ir vakarų. Antrąją dieną vyko finalinis etapas, kuriame dalyvavo regioninių konkursų laimėtojai pirmojo etapo. Šis konkursas buvo transliuojamas visoje šalyje radijo imtuvais, o publika, susirinkusi gyvai stebėti konkurso, galimai siekė 5 tūkstančius žmonių. Čarlstono konkurso finale dalyvavo dvidešimt aštuonios poros, kurios pakartodavo savo paruoštas dviejų minučių rutinas. Vienu metu šokdavo dvi poros. Šiame finale buvo keturių eliminavimo turų serija. Įdomus faktas, jog šis konkursas buvo filmuojamas. Šokėjai šoko ant pakylos, tačiau operatorius negalėjo vaizdžiai nufilmuoti šokių, nes šokėjai šoko virš jo. Tuomet improvizuotai buvo sunešti stalai ir padaryta laikina pakyla, jog konkursas visgi galėtų būti nufilmuotas. Pirmojo konkurso laimėtojai buvo neseniai susituokę Jim ir Louise Sullivan iš Mičigano. Čikagos meras juos apdovanojo laimėtojų taure ir brangenybėmis.
Vienas žymiausių visų laikų džiazo muzikantų Louis Armstrong buvo laikomas vienu geriausių antrojo dešimtmečio šokančiu muzikantu. Penktadienio vakarais įvairiuose restoranuose ar pobūvių vietose buvo rengiami čarlstono konkursai, kuriuos užbaigdavo finalinis muzikantų šokis. Louis Armstrong, pasak jo kolegų, buvo nepralenkiamas.
Čarlstonas nuo kitų iki jo egzistavusių pobūvių šokių skyrėsi tuo, jog jį galima buvo šokti vienam, poroje ar netgi grupėje žmonių. Tad laisvė ir beprotiškumas užvaldė visą Ameriką, o vėliau ir Europą.
INSPIRED MEETINGS – džiazo šokių istorijos įkvėpti šokėjų susitikimai, kuriuose gimė choreografijos, paremtos džiazo eros dvasia. Negalime sakyti, jog šie video reprezentuoja prieš šimtmetį gyvavusius šokius, nes žinoti kaip buvo šokami liaudies šokiai yra praktiškai neįmanoma. Išlikę video įrašai ar filmų ištraukos iš dalies supažindina su judesiu ir jo stilistika, tačiau jokiu būdu nepristato šokio pilnai. Šie įkvėpti šokio susitikimai yra būdas mokytis, gilintis ir gerbti kultūrą, iš kurios gimė pasaulyje paplitusi džiazo šokių dvasia. Tegu tai būna įkvėpimas kitiems pažinti šią kultūrą.
Charleston šokio įkvėpti šokėjai – Andrius Tamulionis ir Eglė Stasiulytė
