St. Louis Blues

„St. Louis Blues“ yra viena garsiausių dainų bliuzo istorijoje. Tai kūrinys, užsitarnavęs legendinį statusą, o jo įtaka dažnai lyginama su Šekspyro „Hamletu“. Ji pirmą kartą pasirodė 1914 metų rugsėjį, kai dainą išleido jau 40-ies sulaukęs kompozitorius Williamas Christopheris Handy (vėliau įgijęs tokią pat legendinę reputaciją kaip ir daina). Pirmąją dainos instrumentinę versiją 1915 metų gruodžio mėnesį įrašė Charles A. Prince vadovaujamas orkestras. Tai buvo pirmoji bliuzo daina, susilaukusi sėkmės kaip populiariosios muzikos (pop) kūrinys. „Amerikos kompozitorių, autorių ir leidėjų draugija“ ją pavadino „dažniausiai įrašoma dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės daina, kurią per visą šimtmetį pranoko tik „Silent Night“ (liet. „Tyli naktis“), o „Jazzstandards.com“ tope ji užima 20 vietą. „St. Louis Blues“ buvo pavadintas ir 1958 metų biografinis filmas apie W. C. Handy gyvenimą, kuriame vaidino džiazo gigantai Cab Calloway, Ella Fitzgerald ir Barney Bigard, o „bliuzo tėvą“ vaidino Nat King Cole.

Dainos istorija

Prieš išleidžiant „St. Louis Blues“, William Christopher Handy jau buvo parašęs vieną hitą – „Memphis Blues“ (1912), tačiau šis kūrinys neatnešė tiek šlovės. Pardavęs dainos teises už 50 $, Handy buvo priverstas stebėti kaip iš jos pelnosi kiti. Tai jam tapo ankstyva pamoka apie asmeninės leidybos naudą. Bendradarbiaudamas su jaunu tekstų autoriumi ir banko kasininku, Handy įkūrė „Pace & Handy Music Company-Publishers“. Verta paminėti, kad tuo laikotarpiu leidybos versle darbavosi vos vienas kitas afroamerikietis. Vėliau, ieškodamas įkvėpimo, Handy įsikūrė Memfyje, „Beale“ gatvėje. Kaip pasakojama jo memuaruose – „Father of the Blues“, tuomet itin gyvybinga magistralė gerokai skyrėsi nuo dabartinių laikų. „Beale“ gatvė šiandien tapo mieguistu turistiniu objektu. 

„Dūzgiantys klubai buvo tiek pat perpildyti, kaip ir madingesni kurortai, kad ir tokie kaip „Iroquois“. Norėdami pritraukti klientų, pianistai kutendavo salūnuose esančių instrumentų dramblio kaulo klavišus ir pateikdavo pamaldų temą „Beale“ gatvės baptistų bažnyčioje… Paltais ir kostiumais vilkintys bei neišlankstytomis „Stetson“ skrybėlėmis pasipuošę suteneriai išeidavo į lauką įkvėpti ankstyvo vakaro oro ir taip sutikdavo „jauną“ naktį.“

Būtent tokioje aplinkoje, kur buvo išsinuomojęs kambarį, kompozitorius ir sukūrė dainą, turėjusią įtvirtinti jo palikimą. Visgi, „St. Louis Blues“ vargu ar būtų galima apibūdinti vienos nakties sėkme. Dainos reputacija pamažu augo ir įgavo pagreitį keliaudama iš miesto į miestą – per Afroamerikiečių vodevilio pasirodymus. Iki radijo atsiradimo, tai buvo itin svarbus būdas kūriniams viešinti. Savo esė – „Sheet Music, Southern Vaudeville, and the Blues“ (liet. „Partitūros, Pietų Vodevilis ir Bliuzas“), istorikai Lynn Abbott ir Dougas Seroff rašo, kad pirmasis atlikėjas, profesionaliai dainavęs „St. Louis Blues“ buvo 

Charles Anderson – populiari tų laikų „persikūnytoja“, įtraukusi dainą į savo pasirodymus jau 1914 metų spalio mėnesį. Tai patvirtina dainininkės Ethel Waters teiginį, kad „St. Louis Blues“ ji išmoko būtent iš Anderson, o 1917 metais Baltimorėje ir pati atliko dainą. Galų gale, Waters „parsivežė“ dainą į Niujorką, kur 1919 metais ją atliko Harlemo Linkolno Teatre – vienoje geriausių afroamerikiečių pasirodymų vietų mieste. Tais metais Handy kompozicija pagaliau įgijo ir platesnę auditoriją (praėjus penkeriems metams po jos paskelbimo), kuomet savo versija „baltojo“ Vodevilio artistas Al Bernard. 

Net ir griežtuose 12 taktų bliuzo rėmuose „St. Louis Blues“ išsiskiria unikalumu. Metaforinę eilutę „my man’s got a heart like a rock cast in the sea“ (liet. „mano vyras turi širdį kaip jūroje įmesta uola“), pasak Handy, įkvėpė moteris, su kuria susidūrė Sent Luise – „stumbling along the poorly lighted street“ (liet. „klupdama blogai apšviestoje gatvėje“). Tuo metu alkaną ir nuskurdusį Handy sujaudino gatvėje sutiktos moters skausmas, kuris atrodė dar didesnis (angl. „seemed even greater“). Taip pat neįprasta yra ir eilutė B dalyje – „St. Louis woman, with her diamond rings, pulls that man around by her apron strings“ (liet. „Sent Luiso moteris, su savo deimantiniais žiedais, apsuka tą vyrą aplink prijuostės virves“). Šios frazės metu ritmas pasikeičia į tango ir kūriniui suteikia tai, ką Handy apibūdino kaip „tom tom beat“ (liet. „tom tom būgnų ritmas“). Genialiai derindamas įvairius muzikinius stilius ir įtakas, Handy įsitvirtino kaip vienas iš originaliausių žanrų „maišytojų“.

Laikui bėgant, „St. Louis Blues“ interpretavo šimtai atlikėjų, tačiau tikrai nedaugeliui pavyko taip puikiai kaip „Bliuzo Imperatorienei“ (angl. „The Empress of the Blues“) Bessie Smith, kurios 1925 metų versija tebėra viena žymiausių muzikos istorijoje. 

Atstovaudama tai, kas dabar vadinama „klasikiniu moterišku bliuzu“, Bessie Smith įrodė, kad jos „St. Luis Blues“ versija yra meistriškas kontrolės ir emocijos balanso pavyzdys. Jaunasis Louis Armstrong pirmą kartą prie jos prisijungė grodamas kornetu. Jis kūrinį papildė sklandžiomis ir elastingomis frazėmis. Smith biografas Chris Albertson juos įvardijo kaip duetą, kuris vienas kitą papildo. 

Būtent ši Bessie Smith ir Louis Armstrong „St. Louis Blues“ versija, dainai nutiesė kelius į moderniuosius laikus. Ji paveikė net roko vokalistų kartą. Janis Joplin yra sakiusi, kad Smith – „parodė man orą ir pamokė, kaip jį užpildyti“ (angl. „showed me the air and taught me how to fill it”)). Taip „St. Louis Blues“ amžiams įsitvirtino Amerikos muzikiniuose kanonuose.

1925 metų Bessie Smith įrašas su Louis Armstrong.

Bessie Smith trumpametražiame muzikiniame filme „St. Louis Blues“ 1929 metais.

St. Louis Blues dainos žodžiai:

I hate to see that evening sun go down,
I hate to see that evening sun go down,
‘Cause my lovin’ baby done left this town.

If I feel tomorrow, like I feel today,
If I feel tomorrow, like I feel today,
I’m gonna pack my trunk and make my getaway.

Oh, that St. Louis woman, with her diamond rings,
She pulls my man around by her apron strings.
And if it wasn’t for powder and her store-bought hair,
Oh, that man of mine wouldn’t go nowhere.

I got those St. Louis blues, just as blue as I can be,
Oh, my man’s got a heart like a rock cast in the sea,
I love my man like a schoolboy loves his pie,
Like a Kentucky colonel loves his rocker and rye
I’ll love my man until the day I die, Lord, Lord.

I got the St. Louis blues, just as blue as I can be, Lord, Lord!
That man’s got a heart like a rock cast in the sea,
Or else he wouldn’t have gone so far from me.
I got those St. Louis blues, I got the blues, I got the blues, I got the blues,
My man’s got a heart like a rock cast in the sea,
Or else he wouldn’t have gone so far from me, Lord, Lord!