The Mooche

Instrumentinį šedevrą „The Mooche“ 1928 metais parašė Duke Ellington ir Irving Mills. 1933 metais Ellingtonas pasakojo, kad pavadinimas reiškia „tam tikrą tingią eiseną, būdingą kai kuriems Harlemo gyventojams“. Laikui bėgant šis žodis visuomenėje buvo pradėtas vartoti plačiau ir turėjo jau du apibrėžimus. Taigi pirmasis, panašiai kaip ir kompozicijoje – „vaikščioti ar daryti dalykus lėtai ir be jokio tikslo“ (pvz., „Stop mooching around in your room and do something useful“). O antrasis, alternatyvus apibrėžimas yra – „skolintis iš žmonių neketinant daiktų ar pinigų grąžinti arba prašyti daiktų nemokamai“ (pvz., „You’re old enough to get a job and stop mooching off your family“). Nors pasitelkus fantaziją Duke’o Ellingtono melodijoje galima įžvelgti abu apibrėžimus, „lengvo elgesio“ reikšmė tinka geriausiai. Pirmąją versiją kompozitorius ir jo orkestras įrašė 1928 metų spalio 1 dieną. Ellington šiame įraše bendradarbiavo su daininke Gertrude „Baby“ Cox, kuri atliko vokalinę improvizaciją vadinamą sketinimu (angl. „scat singing“).

Trumpai apie Duke

Edward Kennedy „Duke“ Ellington (1899-04-29 – 1974-05-24) buvo amerikiečių kompozitorius, pianistas ir džiazo orkestro vadovas, kuriam vadovavo nuo 1923 metų. Gimęs Vašingtone, Ellington nuo 1920-ųjų vidurio įsikūrė Niujorke, o populiarumo nacionaliniu mastu sulaukė dėl savo orkestro pasirodymų Harlemo „Cotton Club“. 4-ajame dešimtmetyje jo orkestras gastroliavo ir Europoje. Nors Ellingtonas laikomas ko gero pagrindine figūra džiazo istorijoje, pats Duke labiau mėgo apibūdinimą „anapus kategorijos“. Jis kompozitorių tarsi išlaisvino, mat Duke savo muziką dažniausiai vadino bendrosios Amerikos kultūros dalimi.

Kai kurie Ellington orkestro nariai, pavyzdžiui saksofonininkas Johnny Hodges, yra laikomi geriausiais džiazo muzikantais istorijoje, tad nenuostabu, kad juos į vieną kolektyvą pakvietęs  Duke’as subūrė ir  garsiausią orkestrą džiazo istorijoje. Kai kurie nariai su orkestru išbuvo kelis dešimtmečius ir dažniausiai yra vadinami „The Ellingtonians“. Į 78 formato plokšteles telpančių, dažniausiai trijų minučių trukmės, miniatiūrų rašymo meistras Ellington sukūrė daugiau nei tūkstantį kompozicijų, iš kurių daugelis tapo standartais. Jis taip pat įrašinėjo ir savo orkestro narių parašytas dainas, pavyzdžiui Juan Tizol sukurtas „Caravan“ ir „Perdido“, kurios bigbendo skambesiui suteikė ispanišką atspalvį. 1940-ųjų pradžioje Ellingtonas pradėjo beveik trisdešimt metų trukusį bendradarbiavimą su kompozitoriumi-aranžuotoju, pianistu Billy Strayhorn, kurį jis vadino savo rašymo ir aranžavimo palydovu. Su Strayhorn jis sukūrė ilgesnės trukmės kompozicijų ar suitų, taip pat ir trumpesnių kūrinių. Po pasirodymo Niuporto džiazo festivalyje 1956 metų liepą, Ellington ir jo orkestras patyrė didžiulį atgimimą ir leidosi į pasaulines gastroles. Ellington įrašinėjo daugumoje savo epochos Amerikos įrašų kompanijų, vaidino keliuose filmuose ir sukūrė saujelę sceninių miuziklų.

Ellington iš kitų amžininkų išsiskyrė itin išradingu orkestro arba bigbendo galimybių išnaudojimu, taip pat ir savo iškalba bei charizma. Po mirties jo reputacija ir toliau augo, o 1999 metais jam buvo skirta pomirtinė Pulitzerio premija už muziką.

Pirmasis iš daugelio 

Ši daina yra laikoma viena is Elington vizitinių kortelių, kurią jis dažnai gyvai atlikdavo koncertuose, o per 45 karjeros metus daug kartų ją ir įrašė. Tarp džiazo muzikantų, įrašiusių originalią dainos versiją, buvo James „Bubber“ Miley, kurį Ellington apibūdino „sielos įsikūnijimu ir „plunger mute“ meistru“. Tačiau dėl Miley problemų su alkoholiu, Duke pradėjo muzikantu nepasitikėti ir jų keliai išsiskyrė. Po ketverių metų, 1932 m. gegužės 20 d., Miley gyvybė užgeso nuo tuberkuliozės. Jam buvo vos 29 metai. Nepaisant ankstyvos mirties, niekas kitas, išskyrus patį Duke, tiek neprisidėjo formuojant ankstyvąjį Ellington skambesį kiek Miley.

„The Mooche“ Ellingtonas sukūrė aukšto registro liežuvėlinių pučiamųjų trio, kurie atliko vieną „klaikiausių“ ir persekiojančių temų, kokią tik jis buvo sukūręs. Tema – tai šešiolikos taktų bliuzas su Miley interpoliacijomis. Vėliau seka aštuonių taktų orkestro „tutti“ ir  klarnetisto Barney Bigard žemo registro solo, kurį papildo gitaristo Lonnie Johnson solo. Po jo skamba James „Bubber“ Miley įkvėptas dainininkės „Baby“ Cox „scat“ vokalas. Daina yra vadinamojo „džiunglių stiliaus“ (angl. „jungle style“) ir išskiria klarnetą bei prislopintą trimitą, kas itin būdinga Ellingtono kūrybai.

Jungle Style

Rašydamas „The Guardian“ 2009 metais, John Fordham sako: „ Grupei būdingas„ džiunglių skambesys“ pradėjo vystytis Duke Ellington bendradarbiaujant su James „Bubber“ Miley, jiems kartu berašant „East St Louis Toodle-oo“, o 1927 metų balandį pasirodęs dar vienas jų įrašas „Black and Tan Fantasy“, paskatino tuo metu gana įžūliems sprendimams – naudoti net kelias temas, sodriai spalvotus tekstūrinius efektus bei harmonijas, kaitalioti tonacijas. Šis orkestras savo garsiausią ir ilgalaikį kontraktą buvo sudaręs su vienu garsiausių klubų – „The Cotton Club“ Harleme. Jame grupė grojo 1927–1931 metais ir tuo laikotarpiu akomponuodavo ambicingiems ir labai populiariems šokio-teatro pasirodymams, kuriuos įkvėpė 2-ojo dešimtmečio afroamerikiečių kultūros reiškinys „Harlemo renesansas“.

„Cotton Club“  Duke Ellington ir jo grupė debiutavo 1927 metų gruodžio mėnesį. Klube orkestras išbuvo iki 1932 metų, kai jų žinomumas atvėrė vartus į Europą. Nuo 1927 metų Duke pradėjo bendradarbiauti su agentu Irving Mills, kuris pasirašė su Ellington sutartį, pagal kurią agentui teko net 50% kompozitoriaus ir grupės vadovo uždarbio. Taip pat ir 55% nuo visų honorarų už Ellington kompozicijas. Būtent Mills dėka Ellington ir gavo kontraktą „Cotton Club“, kur jo muzika pirmą kartą buvo pavadinta „džiunglių stiliumi“. Kai kuriuose to meto įrašuose atlikėjas ir buvo įvardijamas kaip „Duke Ellington and the Jungle Band“.

Laikotarpis tarp 1920-ųjų ir 1930-ųjų pradžios buvo labai spalvingas Amerikos muzikos ir kino istorijoje. Holivudas kūrė tokius filmus kaip „King Kongas“ ir ankstyvuosius „Tarzano“ filmus. Tuo metu „Tin Pan Alley“ pasirodė tokios dainos kaip „Jungle Jamboree“ (liet. „Džiunglių pasilinkminimas“) (1920), „Babes in the Jungle“ (liet. „Mažulės džiunglėse“) (1926), „The Jungle Rhythm“ (liet. „Džiunglių ritmas“) (1929), „Call of the Jungle“ (liet. „Džiunglių šauksmas“) bei kitos. „Džiunglių“ tema buvo populiari daugelyje Harlemo klubų, tad natūralu, kad kai kurie orkestrai, įskaitant ir Ellingtoną, taip pat ją perėmė.

Kiti „Mooche“

Po „The Mooche“ premjeros prabėgus trejiems metams, sekė Cab Calloway kūrinys „Minnie The Moocher“, sukurtas pagal dainą „Willie The Weeper“. Čia randame nuorodą į dar vieną „mooching“ apibrėžimą. Tam tikri šaltiniai sako: „Dainų žodžiuose pilna nuorodų į narkotikus. Veikėjas „Smokey“ apibūdinamas kaip „cokey“, o tai reiškia kokaino vartotoją. Frazė „kick the gong around” (liet. „spardyk gongą“) buvo žargonas, reiškiantis žmogų, rūkantį opiumą. 1951 metų lapkričio 22 dienos žurnalo „Jet“ numeryje aprašyta tikroji „Minnie“, kuria remiantis buvo sukurta daina. Straipsnyje buvo rašoma: „Minnie „The Moocher“ mirė. 82-erių moteris, kurios tikrasis vardas buvo Minnie Gayton, buvo žinoma figūra Indianapolio centre. Ji įgijo „The Moocher“ pravardę, nes reguliariai maldaudavo maisto iš maisto prekių parduotuvių, kurį vėliau veždavosi kūdikio vežimėlyje. Ji miegojo tarpduriuose, verandose ir garažuose. Rekordinės pūgos metu jos kūnas buvo rastas verandoje, apklotas sniegu. Ji mirė nuo šalčio“.

Calloway taip pat parašė išplėstinę dainos versiją, pridėdamas posmus, kuriuose aprašoma, kaip Minnie ir Smokey keliauja į kalėjimą. Minnie sumoka Smokey užstatą, bet jis ją kalėjime  palieka. Kitoje eilutėje aprašoma kaip ji vilioja diakoną „Lowdown“: „wiggled her jelly roll at him“. Galiausiai Minnie nuvedama į „where they put the crazies“ (liet. „kur jie laiko pamišėlius“), ten ji ir miršta. Tai paaiškina kodėl tiek trumpoji, tiek ilgoji dainos versijos baigiasi žodžiais: „Poor Min, poor Min“ (liet. „Vargšė Min, vargšė Min“). Ta pati Minnie minima ir  kitose Cab Calloway dainose – „Minnie the Moocher’s Wedding Day“, „Ghost of Smokey Joe“, „Kickin ‘the Gong Around“, „Minnie’s Hepcat Now“, „Mister Paganini – Swing for Minnie “, „We Go Well Together“ ir „Zah Zuh Zaz“. Kai kuriose iš šių dainų nurodoma, kad Minnie vaikinas Smokey taip pat buvo vadinamas „Smokey Joe“.

Galų gale prieiname prie Charlie Parker ir jo 1946 metų dainos „Moose The Mooche“, parašytos remiantis „I Got Rhythm“ akordų kaita. Sakoma, kad ši daina buvo parašyta netrukus po to, kai jo draugas ir ilgametis muzikinis palydovas Dizzy Gillespie paliko Charlie Los Andžele ir grįžo į Niujorką. Parker ilgą laiką buvo priklausomas nuo heroino, o kai kurie istorikai teigia, kad daina buvo pavadinta narkotikų prekeivio Emry „Moose the Mooche“ Byrd garbei, kuris keletą metų pardavinėjo Charlie Parker narkotikus iki kol buvo suimtas.

„Moose The Mooche“ buvo parašytas ir įrašytas per Charlie Parker sesijas „Dial“ leiblui. „Los Angeles Magazine“ rašė: „…Vietinis gerbėjas Ross Russell, „Tempo“ muzikos parduotuvės Holivudo bulvare savininkas, buvo bebopo fanatikas. 1946 metais jis „Dial Records“ įkūrė specialiai tam, kad įrašytų Parkerio muziką.“ „Parker’s Dial“ sesijoms Russell pavyko surinkti aukščiausio lygio muzikantus. Įrašuose dalyvavo trimitininkas Howard „Maggie“ McGhee, pianistai Dodo Marmarosa ir Jimmy Bunn, kontrabosininkas Bob Kesterson ir būgnininkas Roy Porter. Jie visi su Parkeriu džemino (angl. „jammed“) pusiau legaliame „Mažojo Tokijo“ klube „Finale“. Visgi garsiausias įrašų dalyvis buvo prekeivis narkotikais Emry Byrd. Prekiaudamas spaudos kioske Centriniame aveniu, Byrd tariamai pardavinėjo geriausią heroiną mieste. Parker buvo toks dėkingas, kad Byrd vardu ne tik pavadino vieną garsiausių savo dainų „Moose the Mooche“, bet ir jam perrašė daugiau nei pusę honoraro už „Dial“ įrašus. Tiesa netrukus pinigai keliavo ne į dylerio namus, „San Quentin“ kalėjmą. Pasak būgnininko Roy Porter, kuris Parkerį vežė į 1946 m. ​​kovo 28 dienos įrašų sesiją, Charlie „Mooche“ pradėjo rašyti jau automobilyje, 35-osios ir Klevo gatvių sankryžoje, o baigė atvažiavus prie „Radio Recorders Studios“, esančios Santa Monica bulvare, Holivude.

Dar!

Esu įsitikinęs, kad nėra nė vienos blogos Duke Ellington „The Mooche“ versijos. Jos visos skirtingos ir tarsi viena už kitą geresnės. Šiame įraše groja vienas mano mėgstamiausių būgnininkų Louie Bellson. Ray Nance groja trimitu kartu su trim klarnetininkais, kurie, tikriausiai yra Harry Carney, Russel Procope ir Jimmy Hamilton. Trombonu groja „Tricky“ Sam Nanton. Aranžuotė puikiai atspindi Duke Ellington „džiunglių stiliaus“ laikotarpį.