Buddy Bolden’s Blues (I Thought i Heard Buddy Bolden Say)

Jelly Roll Morton vieną mistiškiausią Naujojo Orleano džiazo pradininkų įamžino savo kompozicijoje „I Thought i Heard Buddy Bolden Say“ (liet. „Maniau, kad išgirdau Buddy Bolden sakantį“). 1939 metais jis įrašė šį kūrinį du kartus, pirmiausia „RCA Bluebird“ studijoje su grupe, kuriai priklausė Naujojo Orleano vietiniai Sidney Bechet, Albert Nicholas, Wellman Braud ir Zutty Singleton. Po keturių mėnesių, 1939 m. Gruodžio 16 d., jis įrašė šią dainą jau „Buddy Bolden’s Blues“ pavadinimu soliniame „General Records“ seanse. Tačiau dainos ištakos siekia paties Buddy Bolden laikus ir kas ją parašė iš tikro, sunku pasakyti. Kada daina parašyta, taip pat nėra tiksliai žinoma. Nors šaltiniuose skelbiami 1939-ieji, pats Jelly Roll Morton dar 1938 metais šią dainą atliko etnomuzikologo Alan Lomax organizuotuose „Library of Congress“ įrašuose.

Kas buvo Buddy Bolden?

Daugelis jo gyvenimo aspektų išlieka paslaptimi ir galbūt jo paslaptingumas taip visus ir žavi. Bet kokie biografiniai užrašai apie jį yra faktų ir prasimanymų mišinys, o tiesa, greičiausiai, slypi kažkur tarp jų. Charles Joseph „Buddy“ Bolden gimė 1877 m. Rugsėjo 6 d. Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje. Kalbama, kad jis buvo kirpėjas, nors neaišku ar tai tiesa. Svarbiausia, kad jis negalėjo atsispirti savo gimtojo miesto orą užpildžiusiai muzikai – nuo bliuzo iki prancūzų operos. Legenda byloja, kad jis pirmąjį akordeoną nusipirko dar būdamas visai jaunas. Vėliau Buddy perėjo prie korneto. Patį pirmąjį jis tiesiog rado gulintį gatvėje.

Boldenui netrukdė tai, kad jis, kaip ir daugelis jo amžininkų, nemokėjo skaityti natų. 1890-ųjų pabaigoje jis vadovavo sėkmingiausiai grupei Naujajame Orleane ir greitai tapo žinomas kaip „King Bolden“ (liet. „Karalius Boldenas“) –  pagrindinė kylančios Naujojo Orleano stiliaus ragtime muzikos figūra. Stiliaus, kuris vėliau bus vadinamas džiazu. Tie, kurie vėliau liaupsino jo muzikinį meistriškumą, pabrėždavo jo itin garsų grojimą. Klarnetininkas Alphonse Picou sakė: „Jis buvo garsiausias kornetininkas, kokį esu girdėjęs. Jo garsas buvo toks, kokį Louisas Armstrongas išgauna per mikrofoną“. Jie taip pat kalbėjo ir apie jo išskirtinę charizmą. 

Boldeno populiarumas Naujajame Orleane lygių neturėjo iki pat XX amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio, kai jo sveikata staiga ėmė blogėti. 1906 metais jis pradėjo skųstis intensyviais galvos skausmais. Netrukus jis prarado gebėjimą groti ir iki kitų metų balandžio jis gulėjo psichiatrijos ligoninėje. Franky Dusenas perėmė Boldeno grupę, kuri trumpam dar išliko aktyvi. Nors Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Buddy laikinai buvo išleistas iš ligoninės ir netrukus apsistojo pas motiną ir seserį Corą Naujajame Orleane, jo sveikata nepagerėjo ir netrukus jis grįžo į palatą. Ten jis ir nugyveno savo likusias dienas iki 1934 m. Lapkričio 4 d.

Bolden buvo diagnozuota šizofrenija. Išstudijavęs jo medicinines ataskaitas džiazo istorikas Joachimas-Ernstas Berendtas jo būklę prilygino olandų dailininko Vincento Van Gogo būklei. Panašu, kad ne tik pats Bolden prarado atmintį, mat net tie, kurie kadaise jį vadino karaliumi, apie jį pamiršo. Berendtas pažymi: „Ligoninės bylose yra 40 dokumentų apie Buddy Bolden, bet nė viename iš jų nėra nė vieno žodžio apie tai, kad Buddy Bolden buvo muzikantas, kūrybingas muzikantas iš dalies jo sukurtoje muzikos šakoje.“

Buddy Bolden mirė sulaukęs 54 metų iš kurių net 24 praleido Luizianos valstijos psichiatrinėje ligoninėje.

„Funky Butt“?

Vienas garsiausių Bolden numerių yra „Funky Butt“ (vėliau žinomas kaip „Buddy Bolden’s Blues“). Šį kūrinį galima vadinti viena ankstyviausių nuorodų į muzikinio žanro „funk“ sąvoką populiariojoje muzikoje. Remiantis vienintele egzistuojančia jo grupės nuotrauka, kolektyvo sudėtyje (greičiausiai 1905 m.) buvo kornetas, c tonacijos klarnetas, Bb klarnetas, trombonas, gitara ir bosas. Viena iš grupės grojimo vietų buvo „Union Son’s Hall“, Perdido gatvėje, rajone, žinomame kaip „Black Town“ – juodosios prostitucijos rajonas (priešingai nei Storyville, kuriame lankosi baltieji). Šeštadienio vakarais, kai grojo karalius Boldenas ir jo grupė, salė buvo sausakimša, kvepėjo pigiais alkoholiniais gėrimais, pigiais kvepalais, prakaitu ir kitais kūno kvapais.

Sakoma, kad koncerto metu, maždaug 1902 metais, Boldenas šaukdamas liepė atidaryti langus ir išleisti prišvinkusį orą, o netrukus po to jo trombonininkas Willie Cornish scenoje sukūrė dainą, įtraukdamas Boldeno žodžius. 1933 metais „Louisiana Weekly“ žurnalistui jis papasakojo apie dainą: „Tikrieji žodžiai yra neužrašomi“, – rašė E. Belfieldas Sprigginsas. Tačiau tai, ką Cornish jam davė kaip cenzūruotą versiją, atrodo, apibūdina pigų gėrimą, kuris buvo susijęs su virškinimo problemomis: „I thought I heard Old Bolden say, rotten gut, rotten gut, take it away.“

Kūrinys pagarsėjo, kaip itin nešvanki daina ir net jos melodijos švilpavimas viešoje vietoje buvo laikomas įžeidžiančiu bei nepadoriu. Nepaisant nemalonios reputacijos, melodija nuskambėjo 1904 m. išleistoje „ragtime“ dainoje „St. Louis Tickle“.

Nors dainos istorijoje tiek pat mistikos ir neaiškumo, kiek ir Buddy Bolden gyvenimo istorijoje, tikriausiai suprantate, kad daina tikriausiai sukurta ne Jelly Roll Morton ir ne 1939 metais, bet jei ne Jelly Roll Morton, šis kūrinys gal ir būtų likęs tik legenda. 

The Big Four

Buddy Bolden taip pat priskiriamas „The Big Four“ (liet. „Didžiojo ketverto“) išradimas – maršų grupių pagrindinė ritminė inovacija, suteikusi embrioniniam džiazui daug daugiau vietos individualiai improvizacijai. Kaip paaiškina Wyntonas Marsalis, „The Big Four“ buvo pirmasis sinkopuotas būgnų bačkos modelis, nutolęs nuo standartinio tikslaus žygiavimo ritmo. Antroji „Didžiojo ketverto’ pusė yra modelis, paprastai žinomas „hambone“ ritmo pavadinimu, sukurtas iš į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos muzikos tradicijų.

Buddy Bolden’s Blues dainos žodžiai:

I thought I heard Frankie Dusen shout,
Give me our money or I’ll beat it out,
Give me our money or I’ll beat it out,
I thought I heard him shout.

I thought I heard Buddy Bolden say,
Monkey butt, funky butt take it away,
Funky butt, stinky butt take it away,
I thought I heard him say.