Honeysuckle Rose

„Honeysuckle Rose“ (liet. „Sausmedžio rožė“) 1929 metais, kartu su dainų autoriumi ir poetu Andy Razaf, parašė pianistas, dainininkas ir kompozitorius Thomas „Fats“ Waller . Daina buvo pirmą kartą pristatyta kaip „soft-shoe“ (a.p. stepo šokio pasirodymas su įprastais odinio pado batais) tų pačių metų „Off-Broadway“ muzikinėje apžvalgoje pavadinimu „Load of Coal“. Fats Waller savo dainos versiją įrašė tik 1934 metais ir 1999 metais ji buvo įtraukta į „Grammy Hall of Fame“. Drąsiai galiu sakyti, kad tai išskirtinis džiazo standartas, kurį grojo ir įrašinėjo ne tik daugelis svingo eros grupių ir orkestrų, tačiau ir vėlesnių džiazo žanrų pasekėjai, o ir šiais laikais džiazo grupės dažnai įtraukia ją į savo koncertines programas. 

Andy Razaf

Razaf gimė Vašingtone, Andriamanantena Paul Razafinkarefo vardu. Jis buvo Imerinos karalystės Madagaskaro karalienės Ranavalonos III sūnėno Henrio Razafinkarefo ir Jennie Waller Razafinkarefo, pirmojo afro-amerikiečių Imerinos konsulo John L. Waller, dukros sūnus. Prancūzijos invazijos į Madagaskarą metu jo tėvas žuvo ir aplinkybės privertė jo nėščią 15 metų motiną pabėgti į JAV, kur 1895 metais jis ir gimė.

Andy užaugo Harleme, Niujorke. Būdamas 16 metų, jis metė mokyklą ir įsidarbino lifto operatoriumi, dažnai mano įrašuose minimos „Tin Pan Alley“ biurų pastate. Po metų jis parašė savo pirmosios dainos tekstą, taip pradėdamas savo dainų tekstų autoriaus karjerą. Andy Razaf buvo dažnas Fats Waller partneris rašant dainas. Jų tandemas buvo pagarsėjęs ne tik puikių dainų rašymu, bet ir jų pardavinėjimu. Dažnai, tik parašius dainą, jie sugebėdavo tą pačią dieną ją parduoti keliems atlikėjams. Jų kitas džiazo standartas „Ain’t Misbehavin’“ (liet. „Nesielgiu netinkamai“), galima sakyti, padarė Louis Armstrong ir Cab Calloway žvaigždėmis. 

Fats Waller

Thomas Wright Waller (1904-05-21 – 1943-12-15) – amerikiečių džiazo pianistas, vargonininkas, kompozitorius, dainininkas ir komikas. Thomas Waller dėl savo sudėjimo dažniausiai žinomas pravade „Fats“ (liet. storulis), pirmąją pravardę muzikantų aplinkoje gavo iš kolegos pianisto Willie „The Lion“ Smith, kuris jį vadino „Filthy“ (liet. purvinas, bjaurus, šlykštus). Vėliau džiazo kritikai jį pramine „The Clown Prince of Jazz“ (liet. „Džiazo princas klounas“).

Jo novatoriškas skambinimo pianinu stilius „Harlem stride“ padėjo pagrindą šiuolaikiniam džiazo fortepijonui. Waller patentavo daugiau nei 400 dainų, daugelis jų parašytos kartu su artimiausiu bendražygiu Andy Razafu. Razafas apibūdino savo partnerį kaip „melodijos sielą … žmogų, kuris privertė fortepijoną dainuoti … tiek didelį savo kūnu, tiek mintimis … žinomą dėl savo dosnumo“. Gali būti, kad dėl finansinių aplinkybių jis sukūrė daug daugiau populiarių dainų ir jas pardavė kitiems atlikėjams. Fats Waller buvo vienas iš trijų garsiausių Harlemo pianistų ir turėjų pastovius koncertus klubuose „Connies Inn“ ir „Appolo“, bet greitai patraukė ir didžiųjų ekranų vilkų akis iš Holivudo. Jis buvo labai šarmingas atlikėjas ir dėl savo stambaus stoto bei humoristinio dainų atlikimo itin patiko publikai.

Waller pianinu pradėjo groti būdamas šešerių, o profesionaliu vargonininku tapo 15 metų. Jo pirmasis apmokamas darbas ir buvo prie vargonų už 23$ per savaitę. Čia jam begrojant, iš jo mokėsi jaunas pianistas Bill Basie, vėliau žinomas Count Basie vardu ir tapęs vienu garsiausių džiazo orkestų vadovų. Taip pat panašiu metu Fats susipažino ir su alkoholiu, kuris iš dalies ir sutrumpino jo karjerą bei gyvenimą. James P. Johnson, kitas garsus Harlemo pianistas, Waller pristate „rent parties“, kur jis galėjo užsidirbti ir gerai praleisti laiką. „Rent Parties“ didžiosios depresijos metu buvo populiarus reiškinys. Žmonės savo namuose surengdavo vakarėlį su gyva muzika, o už įėjimą surinktus pinigus, būdavo ne tik sumokama muzikantams, bet užtekdavo ir buto nuomai.

Vos sulaukęs 18 jis jau įrašė savo pirmąją plokštelę. Pirmieji įrašai „Muscle Shoals Blues“ ir „Birmingham Blues“ buvo padaryti 1922 metų spalį, o pirmoji jo kompozicija „Squeeze Me“ (liet. „Suspausk mane“) buvo išleista 1924 m. Jis tapo vienu populiariausių savo epochos atlikėjų, gastroliavo tarptautiniu mastu ir sulaukė sėkmės JAV ir Europoje. Jis mirė nuo plaučių uždegimo, būdamas 39 metų.

Turo metu Kalifornijoje 1943 metais, tik nusifilmavęs Holivudo filme „Stormy Weather“ (liet. „Audringas oras“), jis tęsė koncertus vietiniuose klubuose bei viešučiuose ir susirgo pneumonija. Fats savęs netausojo net susirgęs ir didelis kiekis koncertų bei alkoholio jo organizmą galutinai nualino. Nepaisant pneumonijos jis baigė paskutinius pasirodymus Kalfornijoje, visą naktį šėlo ir  kelionėje traukiniu atgal į Niujorką mirė ant savo menedžerio Ed Kirkeby rankų. Fats Waller buvo tik 39 metai.

Waller garsiausių kompozicijų sąraše – „Squeeze Me” (1919 m.), „Keepin’ Out of Mischief Now” ir „Ain’t Misbehavin'” (1929 m.), „Blue Turning Grey Over You” ir „I’ve Got a Feeling I’m Falling” (1929 m.), „Honeysuckle Rose” (1929 m.) and „Jitterbug Waltz” (1942 m.). Taip pat „stride“ stiliaus parodomieji numeriai „Handful of Keys”, „Valentine Stomp” ir „Viper’s Drag”.

Juokais ir ne juokais

Fats Waller buvo toks įspūdingas ir talentingas pianistas, kad atkreipdavo turtingų ir garsių žmonių dėmesį, nepaisant ar to norėjo, ar ne. 1926 metais Fats koncertavo Sherman viešbutyje, Čikagoje, kur keturi vyrai jį pagrobė vykstant koncertui, įsisodino į juodą limuziną ir nuvažiavo. Automobilis patraukė link „Hawthorne Inn“, kuris priklausė liūdnai pagarsėjusiam gangsteriui Al Capone, žinomu pravarde „Scarface“ (liet. randuotaveidis). Waller buvo įsakytą  eiti į pastatą, kuriame vyko pats vakarėlio įkarštis. Gangsteriai muzikantui į nugarą įrėmė ginklą ir nuvedė link fortepijono, o tada pareikalavo, kad Walleris pradėtų groti. Išsigandęs pianistas staiga suprato, kad jis yra „staigmena“ Al Capone gimtadienio vakarėlyje. Nors Waller namanė, kad mirs nuo kulkos, pasak gandų, jis grojo net tris dienas, o už dainą jam buvo mokama 100 dolerių (šiandienos rinkos vertė – 1,471.60$). Išėjęs iš „Hawthorne Inn“ jis buvo labai girtas, be galo pavargęs ir uždirbęs tūkstančius dolerių grynaisiais, kuriuos jam dovanojo pats Capone ir vakarėlio dalyviai.