Swing Gitan (Stéphane Stomp)
Maždaug šeštajame dešimtmetyje (tikslūs metai nėra žinomi) parašyta daina, dabar žinoma „Swing Gitan” (liet. „Svinguojanti/-s romė/-as”) pavadinimu, tuo metu vadinosi visai kitaip – „Stéphane Stomp“ (liet. „Stepono Treptelėjimas“). Kūrinio autoriai, gitaristas André Petitjean, pravarde „Dedjean“, ir kontrabosininkas Alphonse Masselier, pravarde „Totol”, manoma, ją dedikavo smuikininkui Stephane Grapelli iš Quintette du Hot Club de France.
Masselier kontrabosu grojo su pačiu Django Reinhardt, kurio palikimas ir yra šios dainos gimimo priežastis. Kodėl „Stéphane Stomp“ tapo „Swing Gitan” nėra aišku. Nors dažniausiai dainos autoriumi įvardijamas gypsy jazz gitaristas Angelo Debarre, šią dainą jis tik išgarsino. Angelo gimė 1962 m., tad būdamas dar vystykluose šios dainos parašyti jis tikrai negalėjo.
Yra šaltinių, kuriuose minimas šios dainos teksto autorius – André Beaume. Visgi nei paties teksto, nei su žodžiais įrašytos dainos versijos niekur neradau, tad legenda išlieka legenda.
Nelaimė ar džiazo talento gimimas?
Jau po pirmųjų Django įrašų 1928 m., jis sulaukė tarptautinio pripažinimo. Štai britų muzikinės grupės vadovas Jack Hylton į Prancūziją vyko vien dėl to, kad gyvai išgirstų šį naują talentą. Kelionė veltui nenuėjo, mat netrukus Hylton jaunuoliui pateikė darbinį pasiūlymą, su kuriuo Django sutiko. Tiesa, Django ir Hylton partnerystė galėjo ir neišsipildyti, tuo metu bandža grojęs prancūzas vos nežuvo.
Django ir jo žmona Florine „Bella” Mayer, kurią vedė būdamas vos septyniolikos, tuo metu gyveno ratuotame vagone, kuris priklausė romų karavanui, mat toks buvo istoriškai nusistovėjęs romų bendruomenės gyvenimo būdas. 1928 m. lapkričio 2-osios naktį Reinhardt šeimyna susiruošė miegoti. Eidamas link lovos Django nuvertė žvakę, nuo jos užsiliepsnojo celiuloidas, kurį jo žmona naudojo dirbtinių gėlių gamybai. Nors vagoną akimirksniu apėmė liepsnos, pora spėjo išsigelbėti.
Deja, Django stipriai apdegė pusę kūno. Gydymas truko net 18 mėnesių, o daktarai net siūlė amputuoti stipriai ugnies pažeistą dešinę koją. Django atsisakė ir vėliau sugebėjo vaikščioti naudodamas lazdelę. Visgi labiausiai jo tolimesnę muzikinę karjerą lėmė kairės rankos nudegimas. Jo ketvirtasis pirštas (bevardis pirštas) ir penktasis pirštas (mažylis) buvo stipriai nudegę. Django jų beveik nevaldė.
Nors daktarai buvo įsitikinę, kad Django daugiau nebegalės groti, naujo instrumento atsiradimas (gitaros, kurią jam nupirko brolis Joseph) ir dėmesio sutelkimas į likusius du sveikus pirštus (kairįjį smilių ir vidurinį) padėjo atgauti buvusį muzikinį meistriškumą. Tiesa, jis šiek tiek naudojo ir du sužeistus pirštus – bet tik akordams. Taip pat šeštai stygai naudodavo kairiosios rankos nykštį.
Kas tas gypsy jazz?
„Swing Gitan” yra puikus gypsy jazz stiliaus pavyzdys – energingas, ritmingas, greitas. Norint suprasti, kaip šis muzikinis stilius įgavo pagrindines charakteringas savybes, reikia susipažinti su šio stiliaus tėvu. Django nuo pat pirmų dienų, dar grodamas bandža, naudojo plektrą (brauktuką), kad iš instrumento galėtų išgauti maksimalų garsą. Ir ši savybė vėliau lėmė tai, kad iš akompanuojančio muzikanto Django tapo vedančiuoju.
Dar prieš atrasdamas džiazą, grodamas tiek su savo giminaičiais, kolegomis, draugais romais, tiek su profesionaliais mussete stiliaus atstovais, Django sujungdavo daugybę muzikos stilių į vieną, tačiau neprarasdamas savo gypsy šaknų. Vėliau pradėjęs sekti populiarių džiazmenų kūrybą, galų gale galėjo pasauliui pristatyti savo naują hibridinį požiūrį į džiazą per gypsy prizmę.
Nepaisant fiziologinių trūkumų, Reinhardt ne tik sugebėjo susigrąžinti, bet ir pranoko savo ankstesnį meistriškumą. Gitara tapo vedančiuoju melodiniu instrumentu, Django varijavo harmoningomis, dažnai netikėtomis ritminėmis figūromis. Jo virtuoziškumas, apimantis ir romų kultūros įtaką, buvo suderintas su puikiu melodinio išradingumo jausmu, taip pat su bendru muzikalumu, atsižvelgiant į natų pasirinkimą, jų išlaikymą, tikslumą, dinamiką ir maksimalų tonų diapazoną. Ir visa tai liejosi iš instrumento, kurį anksčiau kritikai vertino kaip ribotą.
Grodamas iš klausos (jis nemokėjo nei skaityti muzikos, nei rašyti natų) jis laisvai klajojo per visą grifo diapazoną, išlaisvindamas visą savo muzikinę vaizduotę, nevaržomas tonacijų. Pasaulio gitaristai vargiai galėjo patikėti tuo, ką girdėjo Quintette du Hot Club de France įrašuose.
Jo nepaprastai novatoriška technika apėmė tokias negirdėtas sritis kaip oktavomis grojamos melodijos, tremolo akordai su perstumiamomis natomis, kurios skambėjo kaip ištisos pučiamųjų sekcijos. Jis varijavo tarp natūralių ir dirbtinių harmonijų, virtuoziškai nardė chromatinėje gamoje nuo atvirų bosinių stygų iki aukščiausios 1-osios stygos. Django pasižymėjo neįtikėtinai lanksčiais ir vedančiais dešinės rankos ritmais, dviejų ir trijų oktavų arpeggio, pažangių ir netradicinių akordų pasirinkimais.
O štai naudodamas pažemintą penktąjį laipsnį jis dešimtmečiu aplenkė „be-bop“ džiazo stilių. Prie viso to pridėkime stulbinančią Django harmoninę ir melodinę koncepciją, didelį garsą, pulsuojantį svingavimą, humoro jausmą ir didžiulį atlikimo greitį. Taigi nenuostabu, kad gitaristai buvo tiesiog apstulbę, pirmą kartą išgirdę šį universalų genijų.
Dėl pažeistos kairės rankos Reinhardt turėjo gerokai modifikuoti tiek savo akordinį, tiek melodinį mąstymą. Kalbant apie akordus, jis sukūrė naują sistemą, pagrįstą daugiausia 3-jų natų akordais, kurių kiekvienas galėjo būti kelių įprastų akordų atitikmuo skirtingose inversijose. Aukštesnio diapazono natas jis galėjo išgauti ir su pažeistais pirštais, kita ranka uždėdamas juos ant reikiamų stygų, nes savarankiškai valdyti jų negalėjo. Jis taip pat sukūrė ir tik jam būdingus garsinius „efektus“, greitai judindamas fiksuotą akordo figūrą (pvz., sumažintą akordą) aukštyn ir žemyn grifu.
