That’s A Plenty

„That’s a Plenty“ (liet. „Pakaks“) sukūrė muzikantas ir kompozitorius Lew Pollack 1914 metais, kaip „ragtime“ arba „one-step“ pianino kompoziciją. Tekstų autorius Ray Gilbert, gimęs 1912 m., žodžius kūriniui parašė 1949 metais. Nors buvo įrašyta nemažai populiarių vokalinių „That’s A Plenty“ versijų, dažniausiai atliekama instrumentinė versija. Pirmą savo dešimtmetį daina nešė ragtaimo vėliavą, tačiau dabar ji tapo diksilendo džiazo repertuaro dalimi ir yra laikoma džiazo standartu. Pirmajį įrašą 1917 metais išleido „Prince’s Band“, o „New Orleans Rhythm Kings“ savo versiją įrašė 1923 metais. Pirmasis su Ray Gillbert parašytais žodžiais dainą 1949 m. gruodžio 9 dieną įrašė kompozitorius, pianistas ir dainininkas Hoagy Carmichael bei „Matty Malneck’s Allstars“.

Lew Pollack

Lew Pollack (1895-06-16 – 1946-01-18) buvo amerikiečių dainų kompozitorius ir muzikantas, veikęs 1920–1930 m. Pollackas gimė Niujorke, kur lankė DeWitto Clintono vidurinę mokyklą. Ten jis choro grupėje dainavo soprano partijas. Choro grupei vadovavo Walter Damrosch, kuris geriausiai prisimenamas kaip ilgametis Niujorko simfoninio orkestro vadovas ir buvo vienas iš „Carnegie Hall“, svarbios džiazo koncerų salės Manhetene, Niujorke, įkūrėjų.

Dar prieš bendradarbiavimą su kitais kompozitoriais ir tekstų autoriais, kuriant populiarias dainas, Lew karjerą pradėjo dainuodamas ir skambindamas  pianinu vodevilio (angl. „vaudeville“) pasirodymuose. Lew taip pat kūrė muziką nebyliam kinui. Tarp žinomiausių jo dainų yra „Charmaine“, „Diane“, „Miss Annabelle Lee“, „My Yiddishe Momme“ „Two Cigarettes in the Dark“, „At the Codfish Ball“ ir kiti. Lew Pollack paskutines savo dienas sutiko Holivude, o 1970 metais buvo išrinktas į „Songwriters Hall of Fame“.

Dainos struktūra

Pirmuosiuose „Džiazo Istorijų“ įrašuose minėjau apie skirtingas džiazo dainų struktūros formas. Populiariausia tarp džiazo ir svingo standartų yra AABA arba AB, kitaip tariant 32 taktų forma. Kita – bliuzo arba 12 taktų harmoninė forma, kurioje A dalis grojama visos dainos metu. „That’s A Plenty“ yra puikus trečiosios , kaip ją vadinu, senovinės formos pavyzdys. Tiesa, priklausomai nuo įrašo ar grupės aranžuotės, ji gali skirtis. Šią dainą sudaro keturios skirtingos harmoninės ir melodinės dalys.

Pirmoji, vadinkime ją „A“, tai melodija, kurią išgirsite beveik visose dainos versijoje (nebent aranžuotėje būtų intro (įžanga)). „B“ dalyje pasikeičia tonacija. A buvo minorinė (liūdnesnė, piktesnė), B – mažorinė (linksmesnė, žvalesnė), na, ir žinoma, keičiasi ir pati melodija. „C“ dalis taip pat mažorinė, tačiau kitoje tonacijoje ir dažnai partitūrose vadinama „trio“ dalimi, kurioje trys skirtingi instrumentai groja skirtingus balsus. Na ir paskutinė – „D“ dalis, džiaze vadinama „dog-fight“ (liet. „šunų pjautynės“). Tai maršuose ir ragtaimuose naudojama dalis, sukurianti kontrastą ir garsiu bei intensyviu muzikiniu pareiškimu nutraukianti kompozicijos srautą. „Dog-fight“ ypatingas tuo, kad jam būdinga muzikinė sąveika tarp instrumentų ar instrumentų grupių, grojančių trumpą muzikinę frazę, po kurios seka kita trumpa muzikinė frazė, kurią jau groja likusi instrumentų grupė.

Štai „Home Jazz Band“ versija yra A A B A C D C C, o „New Orleans Rhythm Kings“ 1923 m.įrašo struktūra yra A A B B A C C D C C.

Dažniausiai C dalies metu yra soluojama ir nors ankstyvųjų įrašų trukmę ribojo plokštelės talpa, gyvuose koncertuose struktūra gali atrodyti ir štai taip – A A B A C D C C (solo)…D C C.

O viena mano mėgstamiausių šios dainos versijų įrodo, kad net ir maršų ar ragtaimų kūriniai gali svinguoti kaip pakvaišę. Reikia tik geros aranžuotės ir nuostabios grupės. Šiuo atveju – Chick Webb ir jo orkestras. Šiame įraše dainos struktūra yra A A B B D C C C D C C C C.

https://www.youtube.com/watch?v=8CtuiQ7q75